Jis nebuvo naujokas. Sportavo laipiojimo salėje keturis ar penkis kartus per savaitę, jau buvo įkopęs į tą pačią viršūnę. Tačiau šį kartą 16-metis kanadietis maršrutą susiplanavo kitaip – su dirbtinio intelekto pagalba. Ir po kelių valandų stovėjo ant pusantro metro pločio atbrailos, už nugaros – bedugnė, priekyje – beveik vertikali uola.
Istoriją papasakojo „The New York Times“, o ją plačiai išplatino ir Ukrainos žiniasklaida. Pagrindinis jos veikėjas – Bryce’as Vincentas Gawrylukas iš Vankuverio.
Planas, kuris atrodė puikiai
Šeštadienį 7.30 ryto vaikinas išėjo iš namų. Jo laukė maždaug aštuonių valandų žygis nuo Grouse kalno viršūnės iki Crown kalno ir atgal Britų Kolumbijoje. Kuprinėje – apie 9 kilogramus įrangos: laipiojimo batai, diržai, šalmas, du buteliai vandens ir kiti reikmenys.
Iki Grouse kalno viršūnės, esančios maždaug 1250 metrų aukštyje, jis pakilo keltuvu. Toliau prasidėjo sunkesnė dalis. Akmeniniu taku jis nusileido į slėnį, pilną riedulių. Aiškių ženklinimų nebuvo, todėl Bryce’as orientavosi pats ir patraukė link, jo manymu, Crown Couloir – sudėtingo maršruto Crown kalno šlaite.
Šį maršrutą jis anksčiau buvo susiplanavęs naudodamasis „Claude“ – bendrovės „Anthropic“ pokalbių robotu. Be jo, planuodamas maršrutą jis naudojosi ir „Google Maps“, „AllTrails“ bei kitomis priemonėmis.
Klaida, kurią jis suprato per vėlai
Iš tiesų Bryce’as netyčia atsidūrė ant Widowmaker Arete – staigaus, atviro uolų keteros ruožo. Jau pats pavadinimas angliškai skamba grėsmingai: jį galima išversti kaip „našlių kūrėjas“. Tokiam kopimui paprastai reikia virvių ir kitos alpinistinės įrangos.
Vaikinas toliau kopė, naudodamasis rankomis ir kojomis, manydamas, kad yra tame maršrute, kurį planavo. Tačiau reljefas darėsi vis sudėtingesnis. Galiausiai jis atsidūrė prieš beveik vertikalią uolą. Po kojomis – maždaug pusantro metro pločio žemės ruožas, už nugaros – staigus skardis.
Pats Bryce’as vėliau interviu kelis kartus pakartojo: tai buvo jo paties klaida.
Gelbėjimo operacija
Supratęs, kad toliau eiti negali, vaikinas paskambino mamai. Ji palaikė sūnaus aistrą laipiojimui, bet visada prašydavo neiti į kalnus vienam. Tada Bryce’as kreipėsi į Kanados karališkąją raitąją policiją. Ši apie situaciją pranešė „North Shore Rescue“ – savanorių paieškos ir gelbėjimo komandai Vankuveryje.
Gelbėtojai susisiekė su juo mobiliuoju telefonu, nustatė tikslią vietą ir išsiuntė sraigtasparnį. Kol vaikinas laukė, du laipiotojai, išgirdę jo šauksmus, priėjo prie jo. Jie davė jam musli batonėlį ir terminę antklodę, o jis jiems – kaktos žibintuvėlį, kurio jiems reikėjo.
Maždaug po valandos atskrido sraigtasparnis. Tačiau paimti Bryce’o tiesiai iš jo vietos buvo neįmanoma: jis buvo per arti uolos, ir sraigtasparnio mentės galėjo ją užkliudyti. Tada du gelbėtojai nusileido ant uolos virš jo. Vienas virve pasiekė vaikiną ir padėjo jam persikelti į kitą vietą, prie kurios sraigtasparnis galėjo saugiai priartėti.
Ką jis dabar sako apie dirbtinį intelektą
Bryce’as dėl to, kas nutiko, „Claude“ nekaltina. Tačiau jo požiūris į dirbtinį intelektą pasikeitė. Pasak vaikino, jis tinka verslui, susitikimams planuoti ar naujiems dalykams mokytis, bet maršrutams kalnuose planuoti – nebe.
Po gelbėjimo daugiau nei penkis dešimtmečius kopiantis patyręs alpinistas vaikinui patarė neplanuoti maršrutų remiantis dirbtiniu intelektu ir į kalnus eiti su partneriu. Pasak jo, jei turistai vis dėlto naudoja dirbtinį intelektą, jiems būtinos geros praktinės žinios ir gebėjimas patiems įvertinti siūlomus maršrutus.
Laipiojimo Bryce’as neketina mesti. Vienas jo tikslų – tapti jauniausiu kanadiečiu, įkopusiu į Everestą.
Ką žinoti lietuviams
Lietuviai vis dažniau keliauja į Tatrus, Alpes, Dolomitus ar Norvegijos kalnus. Ir vis dažniau maršrutus planuoja telefonu: programėlėmis, žemėlapiais ir, taip, pokalbių robotais. Ši istorija – gera proga prisiminti kelias taisykles.
Pirma, dirbtinis intelektas, programėlė ar žemėlapis yra pagalbinė priemonė, ne gidas. Jie negali matyti, kur realiai stovite, kokia šiandien uola, ar ji šlapia, apledėjusi, ar nuslinkusi. Kiekvieną siūlomą maršrutą verta patikrinti oficialiuose šaltiniuose: nacionalinių parkų puslapiuose, kalnų gelbėtojų informacijoje ar naujausiuose žygeivių aprašymuose.
Antra, į kalnus neikite vieni. Jei vis dėlto einate, palikite kam nors tikslų maršrutą ir laiką, kada turite grįžti.
Trečia, jei suprantate, kad pasiklydote ar reljefas tampa per sunkus, sustokite. Dažniausia klaida – tęsti kelią aukštyn tikintis, kad „tuoj bus lengviau“.
Ketvirta, ES šalyse pagalbos numeris yra 112. Prieš kelionę verta pasitikrinti ir vietinių kalnų gelbėtojų kontaktus bei turėti kelionių draudimą, apimantį gelbėjimą kalnuose ir sraigtasparnio paslaugas. Be draudimo tokios operacijos kai kuriose šalyse gali kainuoti tūkstančius eurų.
Penkta, rudenį ir žiemą dienos kalnuose trumpos. Visada skaičiuokite, kiek laiko liko iki sutemų, ir turėkite žibintuvėlį bei šiltą drabužį, net jei žygis atrodo trumpas.
Bryce’ui pasisekė: jis turėjo ryšį, įkrautą telefoną, šalia atsitiktinai buvo žmonių, o gelbėtojai atvyko greitai. Kalnuose ne visada visos šios sąlygos sutampa.
