Vestuvės turėjo vykti Kipre, Pafe. Maža ceremonija ant uolos prie jūros, tik dvidešimt svečių, paskui vakarienė mažame restorane. Aš viską planavau metus. Suknelė kabojo maiše prieškambaryje, lagaminai buvo sukrauti, skrydis – šeštą ryto.
Mano butas Vilniuje, kuriame gyvenome su Domantu, buvo mano. Nupirkau jį prieš penkerius metus, dar prieš mums susipažįstant. Išmokėjau paskolą dirbdama dviejuose darbuose.
Domantas apie tai žinojo. Ir prieš mėnesį jis švelniai užsiminė: „Žinai, būtų gražu, jei po vestuvių butą užrašytum mums abiem. Kaip simbolį, kad viskas bendra.“
Aš pasakiau, kad pagalvosiu.
Naktis prieš
Naktį prieš skrydį negalėjau užmigti. Atsikėliau atsigerti vandens ir pamačiau, kad balkono durys praviros. Domantas stovėjo balkone ir kalbėjo telefonu. Tyliai, bet naktis buvo rami.
„…ne, dar nepasirašė. Bet po vestuvių pasirašys, ji sentimentali. Tegul pirma padovanoja man pusę buto, o paskui jau ir išsiskirsim. Metai, gal dveji. Tada būsiu laisvas ir su pinigais. Taip, Kipras – puiki vieta, ji ten bus laiminga, viską pasirašys.“
Kitoje linijoje kažkas juokėsi.
Tyla
Aš stovėjau prieškambaryje su vandens stikline rankoje. Šalia kabojo mano suknelė.
Grįžau į lovą. Gulėjau atmerktomis akimis iki penktos. Galvojau. Ne apie tai, ar tai tiesa. Apie tai, ką daryti.
Rytas
Penktą ryto suskambo žadintuvas. Domantas atsikėlė linksmas, pabučiavo mane.
„Na, žmona, laikas į oro uostą!“
Aš atsisėdau lovoje.
„Domantai, aš girdėjau tavo pokalbį naktį. Apie pusę buto. Apie skyrybas po metų.“
Jo veidas pasikeitė. Jis bandė juoktis, sakė, kad tai buvo „vyriškas pokalbis“, „juokai su draugu“, kad aš nesuprantu.
„Tada paskambink tam draugui dabar“, – pasakiau. – „Prie manęs. Ir pasakyk, kad juokavai.“
Jis to nepadarė.
Atšaukti vestuves buvo sunkiau nei išgirsti tą pokalbį. Reikėjo paskambinti fotografui, restoranui, ceremonijų vedėjai Kipre. Kiekvienam kažką paaiškinti. Mama man padėjo. Ji sėdėjo šalia ir laikė mane už rankos, kol aš kalbėjau telefonu. Kai baigiau, ji pasakė: „Geriau atšaukti vestuves, nei visą gyvenimą atšaukinėti save.“
Ką padariau
Vestuves atšaukiau tą patį rytą. Svečiams išsiunčiau žinutę: „Atsiprašome, ceremonija neįvyks. Paaiškinsiu vėliau.“
Bet į Kiprą vis tiek skridau. Su savo mama ir dviem geriausiomis draugėmis, kurios turėjo būti liudininkės. Bilietai jau buvo nupirkti, viešbutis apmokėtas.
Domantui pasakiau, kad iki mano grįžimo jo daiktų bute neturi likti.
Kipras
Mes gyvenome toje pačioje viloje, kur turėjau praleisti medaus mėnesį. Vietoj ceremonijos ant uolos mes keturios ten nuėjome saulėlydžio metu, su šampanu. Mama pakėlė taurę ir pasakė: „Už tai, kad mano dukra yra protinga.“
Mes visos verkėme. Ir juokėmės. Ir vėl verkėme.
Per savaitę aplankėme Afroditės uolą, senovės mozaikas Pafe, kalnų kaimelius Trodose. Kiekvieną dieną man buvo vis lengviau.
Grįžus
Domantas išsikraustė. Paliko raštelį, kuriame rašė, kad aš „viską sugadinau dėl kelių žodžių“.
Suknelę pardaviau. Už tuos pinigus nupirkau mamai kelionę į Italiją.
Butas – vis dar mano. Ir dabar aš žinau, kad kai kitą kartą kas nors paprašys „simbolio“, aš pirmiausia paklausiu – kam jis to reikia.
Domanto draugas, su kuriuo jis tą naktį kalbėjo, vėliau man parašė. Jis atsiprašė, kad juokėsi. Pasakė, kad nemanė, jog Domantas kalba rimtai. Kad jis pats buvo šokiruotas, kai sužinojo, kad vestuvės atšauktos. Aš jam padėkojau už atsiprašymą. Ir pagalvojau, kad kartais žmonės ir patys nežino, kiek tiesos yra jų „juokuose“.
Ką verta žinoti
Turtas, įgytas iki santuokos, yra asmeninė nuosavybė. Prašymai jį perrašyti partneriui, ypač prieš pat vestuves ar iškart po jų, turėtų būti apsvarstyti labai atsargiai, su teisininku. O vedybų sutartis nėra nepasitikėjimo ženklas, o būdas apsaugoti abu.
Ar būtumėte atšaukusi vestuves?
Nuotrauka: Michal Klajban, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
