Mūsų dukra Laura su vyru keliauja dažnai. Kasmet bent du kartus: žiemą prie šiltos jūros, vasarą po Europą. Ir kasmet jų vaikai, Domas ir Ieva, savaitę ar dvi praleidžia pas mus su Jonu. Mes džiaugdavomės. Kas gi nenori pabūti su anūkais.
Tik pastaraisiais metais pastebėjau, kad niekas mūsų nebeklausia. Laura paskambindavo ir pranešdavo: „Mama, nuo dvidešimto iki trisdešimto vaikai pas jus. Mes skrendam į Tenerifę.“ Ne klausimas. Pranešimas.
Mūsų svajonė
Mes su Jonu jau seniai kalbėjome apie Madeirą. Jonas kažkada matė laidą apie salą, kur galima vaikščioti takais palei vandens kanalus per kalnų miškus. Jis buvo miškininkas, ir jam ta vieta atrodė lyg rojus. Bet vis atidėdavome: tai pinigų nėra, tai vaikams reikia padėti, tai anūkus prižiūrėti.
Šią žiemą Jonui sukako septyniasdešimt. Jis sunkiai persirgo plaučių uždegimu. Kai jis gulėjo ligoninėje, aš supratau, kad jei atidėsime dar kartą, galime nebespėti.
Kai jis pasveiko, nupirkau mums kelionę į Madeirą. Dešimt dienų, rugsėjo pradžioje, kai jau ne taip karšta. Jonas, pamatęs bilietus, verkė.
Kai žiūrėjau į jį ligoninės lovoje, prijungtą prie lašelinės, galvojau apie visus tuos „kitais metais“, kurie taip ir neatėjo. Apie Madeirą, apie Norvegijos fjordus, apie Romą, kurią jis norėjo pamatyti nuo mokyklos laikų. Kiekvieną kartą mes atidėdavome dėl kitų. Ir tą naktį ligoninės koridoriuje pažadėjau sau: jei jis pasveiks, mes nebeatidėsime nė vienos svajonės.
Lauros skambutis
Rugpjūčio pabaigoje paskambino Laura.
„Mama, puikios naujienos! Radome nuostabią kelionę į Graikiją, rugsėjo pradžioje. Vaikus paliksim jums, kaip visada. Domą reikės vežioti į futbolą, Ieva pradeda lankyti dailės mokyklą, jums tik nuvežti ir parvežti.“
Datos sutapo su mūsų kelione beveik iki dienos.
Pajutau, kaip man suspaudė širdį. Sena dalis manęs norėjo pasakyti: „Gerai, vaikeli, atšauksim.“ Bet prisiminiau Joną ligoninės lovoje.
„Laura, atvažiuok šeštadienį, pasikalbėsime“, – pasakiau.
Jonas tą vakarą man pasakė tai, ko per keturiasdešimt metų nebuvo sakęs. Kad jis visada jautėsi kaltas, jog niekur manęs nenuvežė. Kad kai jaunystėje žadėjo man „visą pasaulį“, jis tikrai taip manė. O paskui gyvenimas, darbas, vaikai, ir pasaulis susitraukė iki sodo ir kelių Palangos savaitgalių. „Dabar mano eilė ištesėti“, – pasakė jis. Ir aš supratau, kad ši kelionė jam svarbi ne mažiau nei man.
Šeštadienis
Laura atvažiavo su vaikais ir puikia nuotaika. Ant stalo jau gulėjo pyragas ir arbata. Ir mūsų bilietai su kelionių agentūros brošiūra.
„Vaikeli, mes irgi išvykstame“, – pasakiau. – „Į Madeirą. Nuo antro iki dvyliktos rugsėjo.“
Laura ilgai žiūrėjo į bilietus. Paskui į tėtį. Jonas šypsojosi kaip vaikas.
„Bet… mes jau sumokėjome. Kas prižiūrės vaikus?“
„Jūsų kelionė dar neprasidėjo“, – atsakė Jonas. – „O mūsų – prasidėjo prieš keturiasdešimt metų. Tik vis neišvažiuodavome.“
Kaip baigėsi
Laura iš pradžių pyko. Sakė, kad galėjome pasakyti anksčiau. Kad dabar jiems teks atšaukti kelionę arba ieškoti auklės. Aš ramiai atsakiau, kad mes irgi galėjome būti paklausti anksčiau. Ir ne vieną kartą.
Galiausiai jie kelionę nukėlė mėnesiui. Vaikus tada pasaugojo kita močiutė.
O mes skridome į Madeirą. Jonas vaikščiojo levadų takais, lyg būtų trisdešimties: lėtai, bet laimingas. Mes kopėme į Pico do Arieiro ir žiūrėjome, kaip debesys plaukia žemiau mūsų. Funšalo turguje pirkome egzotinių vaisių, kurių pavadinimų net nežinojome. Kiekvieną vakarą Jonas sakydavo: „Kodėl mes taip ilgai laukėme?“
Po kelionės
Grįžus Laura atvažiavo su vaikais. Domas iš karto paprašė parodyti nuotraukas. Ieva nupiešė mums Madeirą: kalnus, jūrą ir du senelius, kurie laikosi už rankų.
Laura tą vakarą pasakė, kad nuo šiol pirmiausia mūsų paklaus. Ir, ko gero, pirmą kartą per daugelį metų man padėkojo už visas tas savaites su vaikais.
Lauros vyras, kaip vėliau sužinojau, irgi buvo mūsų pusėje. Jis pasakė Laurai, kad jie per daug pripratę naudotis tėvų gerumu, ir pats pasiūlė nukelti savo kelionę. „Tavo tėvams septyniasdešimt, mums trisdešimt aštuoneri“, – sakė jis. – „Mes dar spėsim.“ Laura vėliau pripažino, kad tie žodžiai jai buvo kaip šaltas dušas. Ir kad tą vakarą ji ilgai žiūrėjo į senas mūsų nuotraukas, kuriose mes su Jonu dar jauni.
Ką verta žinoti
Seneliai dažnai yra didžiausia šeimos atrama, bet jų laikas ir sveikata nėra beribiai. Pagalba su anūkais turėtų būti susitarimas, ne savaime suprantamas dalykas. O patiems senjorams svarbu nebijoti planuoti savo gyvenimo: kelionės, poilsis ir svajonės nėra savanaudiškumas.
Ar jūsų tėvai turi laiko sau, ar visas jų laikas skirtas anūkams?
Nuotrauka: Ввласенко, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons
