Irena Italiją norėjo pamatyti tiek, kiek save prisimena. Jaunystėje ji klausėsi italų estrados plokštelių, iš bibliotekos nešdavosi albumus apie Florenciją ir Romą, o ant virtuvės spintelės durelių daugiau nei dvidešimt metų kabojo iš žurnalo iškirpta Toskanos kalvų nuotrauka.
Su Vytautu jie susituokė, kai jai buvo dvidešimt penkeri. Jų gyvenimas buvo tvarkingas ir nuspėjamas: butas Alytuje, darbas, du sūnūs, vasarą sodas, kartais savaitgalis prie jūros. Į užsienį jie buvo išvažiavę tik kartą, į Lenkiją, nusipirkti baldų.
Šešiasdešimtmetis
Kai Irenai sukako šešiasdešimt, sūnūs jai padovanojo kelionių agentūros dovanų kuponą. Ne didelį, bet pusei kelionės užtektų. Prie šventinio stalo ji su ašaromis akyse pasakė, kad pagaliau važiuos į Italiją.
Vytautas nusijuokė taip garsiai, kad svečiai atsisuko.
„Kam tau ta Italija šešiasdešimties metų? Ką tu ten veiksi? Po bažnyčias vaikščiosi su skaudančiomis kojomis? Geriau tuos pinigus išleisk naujam šaldytuvui.“
Svečiai sutrikę nusišypsojo. Sūnūs susižvalgė. O Irena nieko nesakė. Tik tą vakarą, kai visi išėjo, ilgai žiūrėjo į seną Toskanos nuotrauką ant spintelės.
Pasiruošimas
Kitą rytą ji nuėjo į agentūrą. Išsirinko dešimties dienų kelionę: Roma, Florencija, Siena ir trys dienos mažame Toskanos miestelyje. Trūkstamą dalį sumokėjo iš savo santaupų. Vytautui pasakė tik tiek, kad išvyksta gegužės pabaigoje.
„Viena? Juokinga“, – numojo ranka jis. – „Po dviejų dienų skambinsi, kad parvežčiau.“
Ji pradėjo mokytis italų kalbos su programėle telefone, kiekvieną vakarą po dvidešimt minučių. Nusipirko patogius sportbačius ir vaikščiodavo po Alytaus parką, kad kojos priprastų. Vytautas į visa tai žiūrėjo kaip į keistą kaprizą, kuris praeis.
Draugės į jos planą žiūrėjo skirtingai. Viena sakė, kad Irena „išprotėjo“. Kita paslapčia prisipažino, kad pavydi ir pati niekada neišdrįstų. Trečia paprasčiausiai atnešė jai savo seną lagaminą ant ratukų ir pasakė: „Imk. Jis jau buvo Paryžiuje, tegul pamato ir Romą.“
Išvykimo rytą Vytautas nesikėlė iš lovos. Į oro uostą Ireną nuvežė jaunėlis sūnus. Prie patikros vartų jis ją apkabino ir pasakė: „Mama, tu drąsiausia mūsų šeimoje.“
Italija
Romoje ji stovėjo prieš Koliziejų ir negalėjo patikėti, kad jis tikras. Florencijoje užlipo į katedros kupolą: 463 laiptelius, stodama pailsėti, bet užlipo. Sienoje sėdėjo ant Piazza del Campo grindinio kartu su studentais ir valgė picą iš popieriaus.
O mažame Toskanos miestelyje ji pirmą kartą per daugelį metų pabudo be žadintuvo. Gėrė kavą terasoje, žiūrėjo į kalvas, kurios atrodė lygiai kaip toje nuotraukoje ant spintelės, ir verkė. Svečių namų šeimininkė, senyva signora Lucia, atnešė jai sausainių ir nieko neklausinėjo.
Grupėje ji susidraugavo su dviem moterimis iš Klaipėdos ir Vilniaus. Abiem buvo per šešiasdešimt, abi keliavo be vyrų. Viena jų pasakė frazę, kurią Irena vėliau dažnai prisimindavo: „Mes ne per senos keliauti. Mes tiesiog per ilgai laukėme.“
Vieną vakarą Sienoje, sėdėdama prie fontano, ji suprato, kad per visą savaitę nė karto nepagalvojo apie tai, ką reikės virti vakarienei. Nei apie tai, kas bus nepatenkintas. Ji tiesiog gyveno: valgė, kai buvo alkana, ėjo, kur norėjo, ir ilsėjosi, kai pavargdavo. Tas paprastas laisvės jausmas jai pasirodė vertingesnis už visus muziejus.
Viena žinutė
Per visą kelionę Vytautas paskambino du kartus. Abu kartus paklausė, kur padėti jo marškiniai ir kaip įjungti skalbimo mašiną.
Paskutinį vakarą Irena sėdėjo terasoje su taure vietinio vyno ir parašė jam vieną žinutę:
„Vytautai, šešiasdešimties metų man čia buvo labai gera. Nuo šiol kiekvieną pavasarį važiuosiu kur nors, kur dar nebuvau. Su tavimi ar be tavęs – spręsk pats. Marškiniai spintoje, antroje lentynoje.“
Jis neatsakė. Bet kai po dviejų dienų ji grįžo, Kauno oro uoste jos laukė ne sūnus, kaip buvo sutarta, o pats Vytautas. Su gėlėmis. Pirmą kartą per daugelį metų.
Namie ant virtuvės spintelės Irena rado naują dalyką: šalia senos Toskanos nuotraukos Vytautas buvo priklijavęs Portugalijos žemėlapį, iškirptą iš laikraščio. Be jokio paaiškinimo. Ji nieko neklausė. Tiesiog nusišypsojo.
Kitą pavasarį jie kartu išskrido į Portugaliją. Jis visą kelionę skundėsi kojomis. Bet skundėsi Lisabonoje.
Kodėl ši istorija įkvepia
Kelionės po šešiasdešimties dažnai duoda daugiau nei poilsį: naujų patirčių, pasitikėjimo savimi ir jausmą, kad gyvenimas dar nesibaigė. Amžius yra ne priežastis atsisakyti svajonių, o priežastis jų nebeatidėlioti. Kartais pakanka vienos drąsios kelionės, kad pasikeistų ir tie, kurie liko namie.
O kokią kelionę jūs atidėliojate jau ne vienus metus?
