Iš tolo atrodo, tarsi mieste būtų išaugusi keista giria.

Ne vienas bokštas, o keli suaugę į vieną — siaurėjantys aukštyn, tarsi milžiniški medžių kamienai su lajomis. Kai priartėji, supranti, kad tai ne miškas ir ne skulptūra. Tai viešbutis.

Kinijoje pastatytas dangoraižis, kurio forma sąmoningai primena medžių grupę, tapo vienu tų statinių, kurių nepamiršti kartą pamatęs.

Kodėl jis atrodo kaip medžiai

Idėja gimė ne iš noro nustebinti dėl paties nustebinimo.

Įprastas plokščias dangoraižis dažnai atrodo kaip vienas didelis, monotoniškas blokas. Šitas — kitoks. Jo masė suskaidyta į kelis sluoksniuotus tūrius, kurie primena kamienus ir lajas. Dėl to milžiniškas pastatas akiai atrodo lengvesnis, nei yra iš tikrųjų.

Kai bokštą suskaidai į kelias formas, jis nustoja slėgti. Iš toli tokia forma iškart atpažįstama. Iš arti fasadas įgauna beveik skulptūrišką charakterį.

Rezultatas paprastas. Pastatas vienu metu ir funkcionalus, ir ikoniškas.

Grožis, kuris turi laikyti apkrovą

Įdomiausia tai, kad medžio forma čia — ne dekoracija. Ji dirba.

Bokštas suprojektuotas taip, kad aukštėjant siaurėtų. Toks siaurėjimas — ne vien estetika. Jis mažina vėjo poveikį, o tai aukštybiniam pastatui gyvybiškai svarbu.

Išorinės „šakos” prijungtos ne kaip papuošalai, o kaip tūriai, kurie padeda paskirstyti šonines jėgas. Visą svorį laiko centrinis gelžbetoninis branduolys, aplink kurį sudėlioti pasikartojantys aukštų planai.

Taip inžinieriai išsprendė keblų uždavinį — kaip išlaikyti neįprastą, „medišką” siluetą, bet viduje turėti visiškai normalų, veikiantį viešbutį.

Kas laukia viduje

Iš išorės — girios fantazija. Iš vidaus — logiškas viešbučio planas.

Svečių kambariai, koridoriai, liftai, laiptai ir inžinerinės šachtos sudėlioti aplink tą patį centrinį branduolį. Judėjimas atskirtas nuo poilsio: liftai ir technika telpa kompaktiškoje šerdyje, o kambariai išsidėstę greta jos.

Kambariai apdailinti įprastomis viešbučio medžiagomis, be jokių keistenybių. Didesnės bendros erdvės skirtos registratūrai, maitinimui ir pagalbinėms funkcijoms.

Kitaip tariant, svečiui viešnagė jaučiasi taip pat, kaip ir bet kuriame kitame geros klasės viešbutyje. Visa magija — išorėje.

Kodėl toks pastatas virsta orientyru

Yra priežastis, kodėl būtent tokie statiniai tampa miesto simboliais.

Pirma — tapatybė. Tokį siluetą atpažįsti iš karto, jo su niekuo nesupainiosi. Antra — nuolatinis gyvenimas. Viešbutis veikia be perstojo, todėl vieta niekada nebūna negyva. Trečia — fasado geometrija, kuri įsimena iš pirmo žvilgsnio.

Sudėjus visa tai kartu, gaunasi ne šiaip pastatas, o taškas, į kurį rodoma pirštu.

Kaip apskritai suprojektuoti tokį pastatą

Kad medžio idėja netaptų vien gražiu piešiniu, ją reikėjo paversti konstrukcine sistema.

Viskas prasidėjo nuo centrinio vertikalaus branduolio — pastato „stuburo”. Aplink jį buvo išdėstyti šakojantys išoriniai tūriai, kurie atlieka dvigubą vaidmenį: yra ir architektūrinė išraiška, ir apkrovas perimanti dalis.

Aukštų planai suprojektuoti kaip pasikartojantys moduliai. Toks kartojimasis leidžia efektyviai vesti liftus, laiptus ir inžinerines trasas, o kartu palengvina ir patį statybos procesą.

Kiekviena „šaka” formuota ne kaip priklijuotas priedas, o kaip tūris, kurio geometrija padeda subalansuoti bokšto proporcijas. Būtent dėl to pastatas atlaiko ir eksploatacines, ir aplinkos apkrovas — vėją, svorį, judėjimą viduje.

Kuo jis skiriasi nuo „triuko dėl triuko”

Neįprastų formų pastatų pasaulyje netrūksta. Bet daugelis jų tėra efektas dėl efekto.

Šis viešbutis kitoks būtent tuo, kad forma jame dirba. Medžio siluetas ne tik gražiai atrodo — jis mažina vėjo poveikį, paskirsto apkrovą ir kartu daro milžinišką bokštą vizualiai artimesnį žmogui.

Kitaip tariant, čia estetika ir inžinerija ne kariauja, o padeda viena kitai. Retas dalykas, kai kalbame apie tokio dydžio statinius.

Todėl ir svečiai, ir miesto planuotojai atkreipė dėmesį būtent į derinį — naujumą, inžinerinį aiškumą ir tai, kad pastatą matyti iš toli.

Ne pirmas kartas, kai statiniai atkartoja gamtą

Toks sprendimas neatsirado tuščioje vietoje.

Pastaraisiais metais vis daugiau architektų sąmoningai semiasi formų iš gamtos — banguojančių fasadų, į uolas panašių bokštų, statinių, primenančių augalus. Manoma, kad tokios formos žmogui maloniau žiūrimos, o mieste atrodo mažiau svetimos.

Šis medžio pavidalo viešbutis — vienas ryškesnių tokios krypties pavyzdžių. Jis ne tik atkartoja gamtos formą paviršutiniškai, bet ir panaudoja jos logiką: kaip medis siaurėja aukštyn ir paskirsto apkrovą, taip elgiasi ir pastatas.

Būtent tai jį ir išskiria iš daugybės „gražių, bet tuščių” projektų.

Kai architektūra tampa ir simboliu

Toks viešbutis įdomus ne vien dėl to, kad gražus.

Jis parodo, kaip drąsi idėja — pastatą paversti medžių girią — gali būti ne tik nupiešta, bet ir realiai pastatyta, išlaikant visą inžinerinę logiką.

Miestui tai daugiau nei nakvynės vieta. Tai ženklas, kad forma ir funkcija nebūtinai priešpriešinamos. Kartais jos gali augti kartu — kaip medis.

Ir galbūt būtent tokie pastatai rodo, kur juda architektūra apskritai: nuo šaltų stiklo dėžių link formų, kurios primena, kad ir dideliame mieste žmogui norisi bent lašo gamtos.