Prieš kelionę žiūrėjau į Varšuvą kaip į tranzitinį miestą. Taškas žemėlapyje tarp Vilniaus ir Berlyno. Po kelionės atidariau telefoną ir pradėjau skaičiuoti nuotraukas. 347. Per tris dienas.
„Tu rimtai nufotografavai daugiau nei per visas atostogas pernai,” pasakė draugė Indrė, kai parodžiau albumą. Ir ji buvo teisi.
Stare Miasto — senamiestis, kurį reikia pamatyti
Varšuvos senamiestis yra UNESCO sąraše. Ne dėl senumo — dėl principo. Jis buvo visiškai sunaikintas per karą ir atstatytas iš nuotraukų, piešinių, atminties. Kiekvienas pastatas — žmogaus valios paminklas.
Pilies aikštė su Karališkąja pilimi. Senamiesčio turgaus aikštė su spalvotomis fasadų eilėmis. Barbakanas — gynybinės sienos fragmentas, kurio nesitikėjai pamatyti tokio miesto centre. Viskas kompaktiškai. Viskas pėsčiomis.
„Aš maniau, kad Varšuva — tik Kultūros rūmai ir tiek,” paaiškino Indrė. „O ten yra mažiausiai šešiasdešimt muziejų.”
Ir ji neperdėjo.
Kainos, kurios netelpa į galvą
Muziejus POLIN — vienas geriausių žydų istorijos muziejų pasaulyje. Bilietas — apie 30 zlotų, maždaug 7 eurai. Sukilimo muziejus — interaktyvi patirtis, kurią atsimeni mėnesius. Bilietas panašus. Palyginimui: Vilniuje Genocido aukų muziejus kainuoja 6 eurus, bet ekspozicijos apimtis ir technologijos — kitas lygis. Lenkijos karališkosios Lazienki — parkas, kuriame vaikštai valandas ir nesijauti pavargęs. Įėjimas į parką — nemokamas. Tik rūmai viduje — mokama ekspozicija.
O dabar apgyvendinimas. Nakvynė centre — nuo 120 zlotų, tai apie 28 eurų. Dviems naktims — 47 eurai su pusryčiais pigesniam viešbutyje. Pietus senamiestyje — 8–12 eurų. Kavą — 2–3 eurai. Alaus bokalą bare — 8–12 zlotų, tai 2–3 eurai. Vilniaus senamiestyje alus bare — nuo 4 eurų.
Palyginimui: savaitgalis Vilniaus senamiestyje dviem su vakariene, nakvyne ir pramogomis lengvai peržengia 200 eurų ribą. Varšuvoje už tą pačią sumą gauni daugiau — ir ne šiek tiek, o pastebimą daugiau. Vienas draugas po savaitgalio Varšuvoje suskaičiavo: 190 eurų dviems, trys naktys, šeši muziejai, keturios vakarienės.
„Mokėjau kortele visur,” ramiai pasakė Indrė. „Net turguje. Net gatvės kavinėje. Jokio streso su valiuta, jokių bankomatų.”
Vislos krantinė — vieta, kuria niekas negiria
Vislos bulvarai — ilga pėsčiųjų zona palei upę, kur vasarą vyksta koncertai, veikia lauko kavinės, žmonės sėdi ant žolės ir nieko neperka. Tiesiog būna. Tokios erdvės Vilniuje neturime. Neries krantinė dar tik formuojasi. Varšuva šitą etapą jau praėjo.
Iš bulvarų matyti Praga — dešinysis Vislos krantas. Kitados pavojingas rajonas. Dabar — kūrybinis centras su Koneser kompleksu, gatvės menu ir restoranais, kuriuose nelaukia turistų srautas. Kainų skirtumas su centriniu senamiesčiu — pastebimas. Atmosferos skirtumas — milžiniškas. Saska Kępa — rajonas su tarpukario vilomis, medžių alėjomis ir kavinėmis, kuriose sėdi tik vietiniai. Ząbkowska gatvė — industrinis paveldas, kuris virto baru ir meno kvartalu.
„Varšuva turi du miestus viename,” paaiškino Indrė. „Kairysis krantas — istorija ir turizmas. Dešinysis — tikras gyvenimas.”
Transportas, kuris tiesiog veikia
Metro. Tramvajai. Autobusai. Viskas punktualiai, viskas su vienu bilietu, viskas su programėle telefone. Paros transporto bilietas — apie 15 zlotų, maždaug 3,5 euro. Vilniuje viešojo transporto paros bilietas — 5 eurai. Bet Varšuva turi metro, kuris keičia visą logiką. Iš senamiesčio iki Prago — penkios minutės po žeme.
„Mes niekur nenaudojome taksi,” pridūrė Indrė. „Tris dienas — nė karto. Viskas pasiekiama per dvidešimt minučių.”
Net naktinis transportas veikia. Net sekmadienį. Net švenčių dienomis. Tai smulkmena, bet po Vilniaus patirties — revoliucija.
Ir dar vienas pastebėjimas. Varšuvoje veikia turistiniai vandens promi Visloje — Warszawskie Linie Turystyczne. Keli maršrutai, vienas jų eina nuo senamiesčio iki zoologijos sodo. Bilietas — keli zlotai. Puikus būdas pamatyti miestą iš vandens, ypač su vaikais. Bet verta patikrinti tvarkaraštį prieš kelionę — prie žemo vandens lygio promai kartais neveikia.
„Mes pamatėme tą promą per atsitiktinumą,” nusijuokė Indrė. „Ir tai tapo geriausia dienos dalis.”
Grįžau iš Varšuvos su vienu aiškiu supratimu. Artimiausios Europos sostinės — ne visada blogiausias pasirinkimas. Kartais geriausios atostogos slepiasi už penkių valandų kelio. Ir kainuoja mažiau nei savaitgalis savo paties mieste.
