Vilniaus oro uostas, vėlus vakaras, ką tik nusileidęs lėktuvas iš Antalijos. Prie bagažo juostos – įdegusios šeimos su lagaminais, kurie atrodo dvigubai sunkesni nei skrendant pirmyn.
– Kiek tų džinsų pridėjai? – pusbalsiu klausia vyras žmonos, ridendamas vežimėlį žaliojo koridoriaus link.
– Šešerius. Ir tau, ir vaikams, ir broliui. Po penkiolika eurų, ne po šimtą kaip čia.
Šešerios „Levi’s” kelnės iš turgelio prie viešbučio. Atrodo nekaltai. Bet būtent ant šitos ribos – tarp lauktuvių ir kontrabandos – kasmet pargriūva ne vienas poilsiautojas. Ir liūdnos žinios tos, kad riba plonesnė, nei dauguma įsivaizduoja.
Ką sako teisininkai
Pradėkime nuo to, kas nuramins: dėl vienų marškinėlių ar rankinės niekas jūsų į teismą netemps. Intelektinės nuosavybės teisininkai pripažįsta – viena kita klastotė asmeniniam naudojimui muitinės patikrą dažniausiai praeina be pasekmių. Pareigūnai puikiai skiria turistą nuo verslininko.
– Problema prasideda tada, kai lagamine prekių tiek, kad asmeniniu naudojimu nebepatikėsi, – paaiškino teisininkė Aurelija. – Dešimt vienodų kepuraičių, marškinėliai visais dydžiais, etiketės nenukirptos. Tokiu atveju pareigūnai mato ne lauktuves, o komercinę siuntą.
O komercinis kiekis – jau visai kitas žaidimas. Gresia piniginė bauda, visų prekių konfiskacija ir, kas mažiausiai žinoma, – civilinis ginčas su prekės ženklo savininku. Mados milžinai turi ištisus teisininkų skyrius, kurie tokiais atvejais reikalauja ir žalos atlyginimo, ir bylinėjimosi išlaidų. Tada šešerios džinsų kelnės po penkiolika eurų virsta sąskaita, už kurią būtum apsirengęs originalais nuo galvos iki kojų.
Spąstai, apie kuriuos negalvoja niekas
Turkija šiame žemėlapyje – ne atsitiktinė šalis. Dėl savo padėties tarp Azijos ir Europos bei milžiniškų siuvimo pramonės pajėgumų ji laikoma vienu svarbiausių padirbtų prekių logistikos taškų pasaulyje, o klastotės į ES keliauja ne tik sunkvežimiais, bet ir poilsiautojų lagaminais. Vietos valdžia su tuo kovoja, tačiau turistas to nepajunta: „firminiai” turgeliai veikia per kelias minutes nuo bet kurio viešbučio.
– Pardavėjas tiesiai pasakė: yra už dešimt eurų ir yra „gera kopija” už dvidešimt, – juokėsi Mindaugas, iš Alanijos grįžęs su pustuščiu lagaminu. – Kai padirbinys turi savo kokybės klases, iliuzijų nebelieka.
Dabar dalis, kuri nustebino ir mane. Pirmoji patikra laukia ne Vilniuje – ji laukia Turkijoje. Klastotes ten draudžiama ne tik gaminti ir pardavinėti, bet ir išvežti, tad prikimštas lagaminas gali užkliūti dar Antalijos oro uoste. O turkų pareigūnai su pažeidimais nejuokauja: lietuvių keliautojų istorijos apie sulaikymus dėl daiktų lagamine baigiasi naktimis areštinėse ir savaitėmis nežinomybės.
Antras spąstas – nežinojimas negelbsti. Prie viešbučių įsikūrusiuose turgeliuose absoliuti dauguma „firminių” prekių yra klastotės, kad ir ką tikintų pardavėjas. Universalaus požymio atskirti nėra, bet veikia paprasta logika: originalios prekės kaina niekada nebūna dešimt kartų mažesnė nei parduotuvėje. Jei „Levi’s 501″ kainuoja kaip pietūs dviem – tai ne nuolaida, o atsakymas.
Trečias – riba galioja ir tikroms prekėms. Grįžtant lėktuvu iš ne ES šalies, be muitų leidžiama įsivežti prekių už 430 eurų suaugusiam žmogui, vaikams riba mažesnė. Svarbu ir tai, kad limitas asmeninis – šeimos nariai negali jo „sumesti” į vieną brangų pirkinį. Apsipirkote tikrame prekybos centre už daugiau? Privalote deklaruoti ir mokėti mokesčius, kitaip net visiškai legalios prekės tampa pažeidimu raudonojo koridoriaus protokole.
Kaip atrodo „komercinis kiekis”
Įstatymas tikslaus skaičiaus nenurodo, ir tai gudriausia jo dalis – vertinama visuma. Pareigūnams svarbu, ar prekės vienodos, ar skirtingų dydžių komplektais, ar su etiketėmis, ar jų kiekis viršija protingus šeimos poreikius. Penkerios skirtingos šlepetės vaikams – lauktuvės. Penkiolika vienodų rankinių – jau klausimai.
– Žmonės nuoširdžiai nustemba, kai paaiškinu, kad ketinimas parduoti įrodomas labai paprastai, – pridūrė Aurelija. – Skelbimas internete su ta pačia preke po savaitės. Muitinė irgi moka naudotis paieška.
Atskira kategorija – „verslo idėja” parsivežti klastočių ir pardavinėti jas socialiniuose tinkluose ar turguje. Čia jau ne administracinė rizika: prekyba suklastotais gaminiais yra pažeidimas, dėl kurio prekės konfiskuojamos, o ženklo savininkas turi pilną teisę reikalauti kompensacijos. Penkių eurų marškinėliai tokio verslo nepadengia net teoriškai.
Tylioji išvada
Grįžkime prie šeimos su šešeriais džinsais. Greičiausiai jie praėjo žaliuoju koridoriumi be nuotykių – kaip ir tūkstančiai kitų. Sistema nemedžioja turistų su pora suvenyrų.
Bet matematika lieka negailestinga. Geriausiu atveju klastotė yra prasta prekė už mažus pinigus: siūlės pabyra po trijų skalbimų, o garsioji raudona etiketė nublunka anksčiau, nei baigiasi vasara. Blogiausiu – tai daiktas, dėl kurio prarandi visą lagaminą, moki baudą ir aiškinies su korporacijos teisininkais. Tarp šių dviejų scenarijų nėra nė vieno, kuriame penkiolikos eurų džinsai būtų geras sandoris.
Turkijos turguje derėtis verta. Tik ne dėl to, kas ant etiketės turi svetimą vardą.
