Ilgaamžiškumo paslaptis – būti moterimi. Tiksliau, moterimi iš vieno konkretaus Sardinijos kampelio. Bent jau tokią išvadą leidžia daryti naujas tyrimas apie šimtamečius mažame kalnų kaime Italijos saloje, apie kurį rašo britų laikraštis „The Guardian“.
Sardinija ilgaamžiškumo rojumi išgarsėjo dar 1999 metais. Tuomet grupė izoliuotų kaimų centrinės ir rytinės salos dalies šlaituose buvo priskirta penkioms pasaulio „mėlynosioms zonoms“ – vietovėms, kuriose neįprastai daug šimtamečių. Ypač daug ten ilgai gyvenančių vyrų. Dabar mokslininkai sako, kad atsirado naujas kandidatas, ir jis kitoks.
Bolotana: kaimas, kuriame šimtmetis – ne retenybė
Bolotanos kaimas yra Marginės krašte, centrinėje Sardinijoje, maždaug už 110 kilometrų nuo pirmosios salos „mėlynosios zonos“. Tyrėjų teigimu, jis kasmet „užaugina“ naujų šimtamečių, ir tai daugiausia moterys.
Tyrimą atliko Sasario universiteto Sardinijoje ir Alabamos universiteto Birmingeme mokslininkai, o rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Frontiers in Aging“. Pasirodo, iš šio kaimo moterų, sulaukusių 70 metų, net 13,8 procento sulaukia ir šimto. Pagal moterų ilgaamžiškumą tai antroji vieta pasaulyje po Honkongo. Visoje Italijoje šis rodiklis siekia 3,5 procento.
Mokslininkai išnagrinėjo 1900–1925 metais Bolotanoje gimusių žmonių įrašus. Paaiškėjo, kad 38 iš jų gyveno ilgiau nei šimtą metų. Tai reiškia, kad ilgaamžiškumo rodiklis čia 57 procentais didesnis nei Italijos vidurkis.
Tyrimas prasidėjo 2024 metais. Praėjusiais metais kaime, kuriame gyvena 2 266 žmonės, buvo 12 šimtamečių – maždaug 12 kartų daugiau nei Sardinijos vidurkis. Šeši iš jų nuo to laiko mirė, o likę šeši yra moterys, vyriausiai – 102 metai. Tikimasi, kad dar keli gyventojai šią simbolinę ribą peržengs iki šių metų pabaigos ir 2027 metais.
Kuo Bolotana ypatinga
Tyrimo rezultatai parodė ir dar vieną dalyką: lyginant su kitomis keturiomis pasaulio „mėlynosiomis zonomis“ – Okinava Japonijoje, Nikojos pusiasaliu Kosta Rikoje, Ikarija Graikijoje ir Loma Linda Kalifornijoje – Sardinijos zona plečiasi.
Pagrindinis tyrimo autorius, vienas iš „mėlynųjų zonų“ sąvokos kūrėjų, pabrėžė, kad pirmą kartą per daugiau nei 25 metus rasta vieta už tradicinės Sardinijos zonos ribų, kur žmonės gyvena taip ilgai. Pasak jo, Bolotana dar išskirtinesnė: jei pirmojoje zonoje stebino neįprasta abiejų lyčių pusiausvyra, čia aiškiai dominuoja moterų ilgaamžiškumas.
Tai, kad moterys gyvena ilgiau dėl biologinių priežasčių, žinoma seniai. Tačiau Bolotanos moterų ilgaamžiškumas, mokslininko teigimu, yra tris kartus didesnis nei daugumos Vakarų moterų.
Draugystė, vaikščiojimas ir sūrio pyragėliai
Tyrėjai patys vengia spėlionių apie ilgaamžiškumo paslaptis ir sako, kad jų darbas tik patvirtina reiškinio egzistavimą. Vis dėlto, praleidęs laiko su gyvybingomis kaimo šimtametėmis, tyrimo vadovas labiausiai išskyrė labai intensyvius ir nuoširdžius socialinius ryšius, kuriuos jos palaikė visą gyvenimą.
Jis pateikė 101 metų moters, gyvenančios kartu su seserimi, pavyzdį. Seserys kartu gyvena, kartu gamina valgyti ir lengvai bendrauja tarpusavyje. Pasak mokslininko, jokių kognityvinio nuosmukio požymių pastebėta nebuvo.
Kaimo meras italų dienraščiui „Corriere della Sera“ pateikė ir savo versijų. Jis mini sveiką ir šviežią maistą, nors iškart priduria, kad niekas neatsisakė nei seadas – tradicinio kepto pyragėlio su sūriu, dažnai apliejamo medumi, nei mustazzolus – prieskoniais kvepiančių sausainių, dažnai valgomų pusryčiams. Svarbų vaidmenį, jo manymu, vaidina ir neužteršta gamta aplink kaimą bei fizinis aktyvumas. Sporto salės Bolotanoje nėra, bet vyresnio amžiaus žmonės, pasak mero, visą gyvenimą daug vaikščiojo, kartais net iki 20 kilometrų per dieną, ir dažniausiai tai buvo moterys.
Italija – šimtamečių šalis
Bolotana yra ryškiausias, bet ne vienintelis pavyzdys. Italijoje šimtamečių skaičius nuo 2009 metų išaugo daugiau nei dvigubai. Oficialiais 2025 metų lapkričio duomenimis, šalyje gyveno 23 548 žmonės, sulaukę 100 metų ar daugiau, – 2 tūkstančiais daugiau nei prieš metus. Iš tų, kurie šimtą metų atšventė pernai, 82,6 procento buvo moterys.
Ką žinoti lietuviams
Kaip nuvykti. Bolotana yra Sardinijos viduryje, netoli Makomero miestelio. Arčiausi oro uostai – Algeras, Kaljaris ir Olbija, iki kurių iš Lietuvos dažniausiai skrendama su persėdimu. Nuo bet kurio iš jų iki kaimo – apie pusantros–dvi valandos automobiliu.
Automobilis būtinas. Centrinės Sardinijos kalnų kaimai prastai susisiekia viešuoju transportu. Išsinuomotas automobilis leis per dieną aplankyti kelis kaimus, nuragų bokštus ir kalnų perėjas.
Ką paragauti. Seadas yra vienas būdingiausių Sardinijos desertų, o centrinėje saloje jį gamina beveik kiekviena šeima. Verta paragauti ir vietinio avies pieno sūrio pecorino, karasau duonos – plono traškaus papločio – bei vietinio raudonojo vyno kanonau.
Kada vykti. Ruduo ir pavasaris salos vidurio kalnuose maloniausi: nėra vasaros karščio, o kaimuose vyksta vietinės šventės. Atminkite, kad kalnuose gerokai vėsiau nei pajūryje.
Ne stebuklas, o gyvenimo būdas
Bolotanos istorija nėra apie stebuklingą eliksyrą. Panašu, kad svarbiausi dalykai čia labai paprasti: artimi žmonės šalia, daug judėjimo, šviežias maistas ir gyvenimas be skubos. Galbūt dėl to ši vieta įdomi ne tik mokslininkams, bet ir keliautojams, norintiems pamatyti, kaip atrodo kasdienybė ten, kur šimtas metų tampa beveik įprastu dalyku.
