Toli šiaurėje, Svalbardo salyne, vos už tūkstančio kilometrų nuo Šiaurės ašigalio, stovi miestelis, apie kurį sklando keisčiausios legendos. Viena jų – kad čia draudžiama mirti. Formaliai įstatymo, kuris uždraustų mirtį, nėra. Tačiau realybė nedaug tesiskiria: Longjyrbyene jau daugiau nei septyniasdešimt metų niekas nelaidojamas, o sunkiai sergantys ir labai seni gyventojai išvežami į žemyninę Norvegiją.
Kodėl kapinės užvertos
Longjyrbyeno kapinėse paskutiniai palaidojimai vyko maždaug 1950 metais. Priežastis – amžinasis įšalas. Žemė čia visus metus išlieka sušalusi kelių metrų gylyje, todėl kūnai joje nesuyra. Jie tiesiog išsilaiko dešimtmečius.
Mokslininkai tuo įsitikino XX amžiaus pabaigoje, kai tyrinėjo 1918 metų ispaniškojo gripo aukas, palaidotas Longjyrbyene. Iš kūnų paimtuose mėginiuose buvo rasta viruso genetinės medžiagos. Atradimas padėjo geriau suprasti vieną mirtiniausių pandemijų istorijoje, tačiau kartu sukėlė nerimą: jei įšalas išsaugo virusus, laidoti žmones tokioje žemėje gali būti pavojinga.
Šiandien mirusiojo palaikus įmanoma palaidoti Svalbarde tik kremavus ir gavus specialų leidimą. Tačiau dažniausiai net to neprireikia – žmonės čia tiesiog negyvena iki gilios senatvės.
Miestelis be senelių
Longjyrbyene gyvena maždaug 2 500 žmonių, ir beveik visi jie – darbingo amžiaus. Čia nėra slaugos namų ir senelių priežiūros įstaigų, o vietinė ligoninė tėra nedidelė, skirta skubiai pagalbai. Sunkiau susirgusieji skraidinami į Tromsę ar kitus žemyno miestus.
Norvegijos valdžia nuosekliai laikosi principo, kad Svalbardas nėra vieta, kur žmonės gyvena visą gyvenimą. Atvykstama dirbti – kasyklose, turizme, moksle ar universitete – ir anksčiau ar vėliau išvykstama. Tie, kurie nebegali savimi pasirūpinti, privalo persikelti į žemyną.
Panaši tvarka galioja ir pradžiai. Nėščiosios likus kelioms savaitėms iki gimdymo paprastai išvyksta į žemyninę Norvegiją, nes vietinė ligoninė nėra pritaikyta gimdymams. Todėl Longjyrbyene gimusių žmonių praktiškai nėra.
Ką tai reiškia patiems gyventojams
Daugeliui longjyrbyeniečių tokia tvarka atrodo natūrali. Jie čia atvyksta kelerių metų laikotarpiui, žinodami, kad Svalbardas – ne vieta pasilikti visam laikui. Dalis jų sako, kad būtent tai miestelį daro ypatingą: visi čia yra tarsi pakeliui, todėl bendruomenė labai artima, o naujokai priimami greitai.
Tačiau yra ir kita pusė. Žmonės, kurie Svalbarde pragyveno dešimtmečius, susiduria su skaudžiu pasirinkimu, kai ateina senatvė. Jie turi palikti namus, draugus ir kraštovaizdį, kurį laiko savu, ir persikelti į žemyną, kur dažnai jau nieko nebepažįsta. Ne vienas yra pasakojęs, kad tai sunkiausia gyvenimo Arktyje dalis.
Kai kurie vietiniai juokauja, kad Longjyrbyenas – vienintelė vieta, kur net mirčiai reikia bilieto lėktuvu. Juokas juoku, bet šis posakis gana tiksliai nusako realybę.
Katės uždraustos, šautuvai – būtini
Draudimų sąrašas tuo nesibaigia. Longjyrbyene draudžiama laikyti kates. Valdžia siekia apsaugoti salyno paukščius, kurie peri ant žemės, ir sumažinti pasiutligės pavojų – ji Svalbarde aptinkama tarp arktinių lapių.
Dar keisčiau iš šalies atrodo šautuvai. Už gyvenvietės ribų be šaunamojo ginklo arba gido su ginklu vaikščioti nerekomenduojama, nes salyne gyvena baltųjų lokių. Ženklai su lokio siluetu pačiame miestelio pakraštyje – ne suvenyras turistams, o tikras įspėjimas. Turistai, norintys savarankiškai iškylauti, gali išsinuomoti ginklą, tačiau tam reikia leidimo.
Įdomu ir tai, kad parduotuvėse alkoholio pardavimas ribojamas: vietiniai gyventojai alkoholį perka pagal kvotas. Ši taisyklė kilo dar iš kalnakasybos laikų, kai girtavimas kėlė didelį pavojų darbuotojams.
Kaip čia gyvena tamsoje
Nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos Longjyrbyene saulė visai nepakyla virš horizonto. Šis laikotarpis vadinamas poliarine naktimi. Kelias valandas per dieną dangus nusidažo mėlynai, tačiau tikros dienos nėra. Vasarą – atvirkščiai, saulė nenusileidžia kelis mėnesius.
Kovo pradžioje, kai pirmieji saulės spinduliai vėl pasiekia miestelį, vietiniai švenčia Saulės savaitę. Susirenkama prie senosios ligoninės laiptų – būtent ten saulė pasirodo pirmiausia.
Ar verta ten nuvykti
Longjyrbyenas – populiari arktinio turizmo kryptis. Iš Oslo ir Tromsės skrendama reguliariais reisais. Žiemą čia važinėjama sniegaėgiais, šunų kinkiniais, stebimos šiaurės pašvaistės, kurios poliarinės nakties metu gali būti matomos net dieną. Vasarą – laivų kruizai prie ledynų, žygiai ir paukščių kolonijos.
Svalbardo statusas ypatingas. Pagal 1920 metų Svalbardo sutartį salyne gali gyventi ir dirbti daugelio šalių piliečiai, todėl Longjyrbyene sutiksite tailandiečių, švedų, rusų ar filipiniečių. Vienas mažiausių pasaulio miestelių kartu yra ir vienas tarptautiškiausių.
Keliaujant čia, verta žinoti keletą praktinių dalykų. Kainos Svalbarde dar aukštesnės nei žemyninėje Norvegijoje, nes beveik viskas atgabenama laivais ar lėktuvais. Įėjus į daugelį namų, viešbučių ir net kai kurių muziejų, reikia nusiauti batus – ši tradicija išliko nuo kalnakasių laikų, kai anglies dulkės buvo nešamos į vidų.
Taigi Longjyrbyene mirti tikrai nėra uždrausta. Tiesiog čia gyvenama taip, kad to beveik niekada neprireikia. Ir tai turbūt viena keisčiausių taisyklių Europoje – nors jokiame įstatyme ji parašyta nėra.
