Kai vyras Tadas pasiūlė į Egiptą pasiimti ir jo mamą, nesipriešinau. Reginai šešiasdešimt šešeri, ji niekada nebuvo prie Raudonosios jūros, o po vyro mirties dažnai lieka viena. Galvojau, kad tai gera mintis: vaikai su močiute, o mes su Tadu pagaliau galėsime pabūti dviese.
Užsisakėme viešbutį Hurgadoje dešimčiai dienų, „viskas įskaičiuota“. Kad būtų patogiau, kambarius paėmėme greta. Visą žiemą vaikai skaičiavo dienas, o Regina pirko naują skrybėlę ir klausinėjo, ar Egipte tikrai saugu vaikščioti po turgų.
Pirmieji pusryčiai
Pirmą rytą nuėjome į restoraną. Švediškas stalas buvo milžiniškas: omletai, blynai, vaisiai, desertai, šviežios datulės. Įsidėjau omleto, šiek tiek sūrio ir porą mažų blynelių su medumi.
Regina pažiūrėjo į mano lėkštę ir garsiai atsiduso.
„Kristina, blynai su medumi pusryčiams? Tu ir taip po vaikų dar neatsigavai. Tadas mėgsta lieknas.“
Tadas nusijuokė, tarsi tai būtų pokštas. Aš nusišypsojau ir nusprendžiau nekreipti dėmesio. Pagaliau atostogos, kam gadinti nuotaiką pirmą dieną.
Kasdien tas pats
Bet tai nebuvo vienkartinis dalykas. Per pietus ji suskaičiavo, kiek kartų nuėjau prie stalo. Vakare prie desertų paklausė: „Tu tikrai jau trečią imi?“ Nors tai buvo antras, ir dar dalijomės su dukra. Paplūdimyje, kai užsisakiau kokteilį, ji pakomentavo, kiek jame kalorijų, ir paklausė, ar aš tikrai turiu vilkėti būtent tokį maudymosi kostiumėlį.
Ji tai darydavo ne piktai, o tarsi rūpestingai. Su šypsena. Ir būtent dėl to atsakyti buvo sunkiausia: atrodytum isterikė, jei pasipiktintum.
Blogiausia buvo tai, kad ji tai darydavo prie vaikų. Vieną vakarą mano devynerių metų dukra Austėja, nuėjusi prie desertų, grįžo tuščia lėkšte ir pasakė: „Močiutė sakė, kad nuo saldumynų storėjama.“
Tą vakarą viešbučio kambaryje kalbėjausi su Tadu. Jis gūžčiojo pečiais: „Mama visada tokia, nekreipk dėmesio. Atostogos, ko tu čia.“
Bet kai tai liečia mano dukrą, aš kreipiu dėmesį.
Likusias dienas stengiausi laikytis atokiau. Rytais su vaikais eidavau prie rifo stebėti spalvotų žuvų, o Regina likdavo prie baseino. Bet vakarais prie švediško stalo viskas prasidėdavo iš naujo, ir aš jaučiau, kaip kiekvieną kartą susitraukiu, kai ji pažvelgia į mano lėkštę.
Paskutinis vakaras
Paskutinį vakarą restoranas rengė „egiptietišką vakarą“: grilis, rytietiški saldumynai, šviežios datulės, vaisių piramidės. Regina, kaip visada, atsisėdo šalia manęs ir jau iš tolo nužvelgė, ką nešu.
Šįkart nešiau dvi lėkštes. Vieną sau: keptos žuvies, ryžių, salotų ir, taip, gabalėlį baklavos. Kitą padėjau priešais ją: vaisių, datulių, porą rytietiškų sausainių.
„Regina, čia jums“, – pasakiau ramiai. – „Kad nebereikėtų stebėti mano lėkštės ir galėtumėte pagaliau pasirūpinti savąja.“
Prie stalo stojo tyla. Tadas padėjo šakutę. Vaikai susižvalgė. Regina paraudo, praviro burną, užčiaupė, vėl praviro.
„Aš tik norėjau gero…“, – pagaliau pasakė ji.
„Žinau“, – atsakiau. – „Bet Austėja dabar bijo valgyti desertus. Jai devyneri. Ir aš nenoriu, kad ji užaugtų galvodama, jog jos vertė priklauso nuo to, kas jos lėkštėje.“
Po to
Regina tą vakarą anksti nuėjo į kambarį. Tadas ilgai tylėjo, paskui paėmė mane už rankos ir pasakė: „Turėjau tai pasakyti aš. Prieš daug metų.“
Paaiškėjo, kad jis visą vaikystę girdėjo tą patį. Jo sesuo paauglystėje beveik nevalgė, o mama jai vis kartodavo, kad „merginos turi saugoti figūrą“. Tadas tai buvo užmiršęs, o gal tiesiog nenorėjo prisiminti.
Kitą rytą, prieš išvykstant į oro uostą, Regina atėjo pusryčių susikibusi su Austėja už rankų. Abi įsidėjo po blynelį su medumi. Ir ji, pirmą kartą per visas atostogas, nieko nepasakė apie mano lėkštę.
Grįžus namo ji paskambino ir atsiprašė. Ne iš karto, po savaitės, bet atsiprašė. Sakė, kad ir jai jaunystėje anyta skaičiuodavo kiekvieną kąsnį, ir ji niekada nepagalvojo, kad pati daro tą patį.
Šią vasarą ji vėl važiuoja su mumis. Šįkart pati pasiūlė: Turkija, ir ji moka už vaikų ledus.
O Austėja po tų atostogų turi naują taisyklę: prie stalo kalbame apie maistą tik tada, kai jis skanus. Ją sugalvojo pati ir labai griežtai jos laikosi, net su močiute.
Kodėl tai svarbu
Komentarai apie maistą ir kūną dažnai atrodo nekalti: „aš tik rūpinuosi“, „aš tik pasakiau“. Bet vaikai juos girdi ir įsimena ilgam, ypač mergaitės. Atostogos su giminėmis gali būti puikios, jei visi gerbia vieni kitų ribas. Ir kartais vienas ramiai pasakytas sakinys padaro daugiau nei metai tylos.
Ar jums teko atostogauti su anyta ar uošve? Kaip tai baigėsi?
