Japonija daugeliui asocijuojasi su neoniniu Tokiju, sakurų žydėjimu, šventyklomis Kiote ir griežta tvarka. Tačiau šalies pietuose yra visai kita Japonija – su baltu smėliu, turkio spalvos vandeniu, koralų rifais ir palmėmis. Okinava ir aplinkinės salos vadinamos „Japonijos Havajais“, ir tai – vienas sparčiausiai populiarėjančių keliautojų atradimų Azijoje.
Estijos dienraštis „Postimees“ šias salas pristato kaip vietą, kuri sulaužo visus stereotipus: čia tropikai, o istorija pasakoja ne apie samurajus, o apie paslaptingą karalystę, kurią keliautojai tik pradeda atrasti.
Salos, kurios niekada nebuvo „tikra“ Japonija
Okinavos prefektūrą sudaro daugiau nei 150 salų, išsidėsčiusių daugiau nei 1000 km lanku tarp pagrindinių Japonijos salų ir Taivano. Didžiausia – Okinavos sala, kurioje yra prefektūros sostinė Naha.
Ilgus šimtmečius šios salos buvo savarankiška valstybė – Riukiu karalystė. Ji prekiavo su Kinija, Japonija, Korėja ir Pietryčių Azija, turėjo savo kalbą, kultūrą, muziką ir architektūrą. Tik 1879 m. Japonija karalystę oficialiai prijungė ir pavertė prefektūra. Todėl Okinavoje iki šiol jaučiama, kad tai – kitokia Japonija: kitokie namai, kitokia virtuvė, kitokios šventės ir net kitoks žmonių būdas.
Riukiu karalystės paveldas šiandien įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Svarbiausias jo simbolis – Šuri pilis Nahoje, buvusi karalių rezidencija, kurią nuo 2019 m. gaisro atstatinėja.
Tropikai be skrydžio į Tailandą
Okinavos klimatas subtropinis: net žiemą temperatūra retai nukrenta žemiau 15 laipsnių, o maudymosi sezonas tęsiasi nuo balandžio iki spalio pabaigos. Aplink salas – vieni sveikiausių koralų rifų Japonijoje.
Garsiausios vietos:
- Keramos salos – nedidelis salynas vos valanda laivu nuo Nahos. Jų vanduo toks skaidrus, kad japonai sugalvojo atskirą spalvos pavadinimą – „Kerama blue“. Čia vieni geriausių nardymo plotų Azijoje, o žiemą prie salų atplaukia kuprotieji banginiai.
- Išigakis – pagrindinė Jaejamos salyno sala, vartai į tolimiausius Japonijos pietus. Garsėja Kabiros įlanka su smaragdinio vandens atspalviais ir juodaisiais perlais.
- Iriomotė – beveik visą salą dengia džiunglės ir mangrovių miškai. Čia gyvena retas Iriomotės kačių porūšis, kurio nėra niekur kitur pasaulyje.
- Taketomis – maža sala, kurioje išliko tradicinis Riukiu kaimas su raudonų čerpių stogais, akmeninėmis tvoromis ir smėlio gatvėmis. Saloje važinėjama vandens buivolų traukiamais vežimais.
Ilgaamžiškumo paslaptis
Okinava pasauliui žinoma ir dėl kito dalyko. Ji yra viena iš vadinamųjų „mėlynųjų zonų“ – vietų, kur žmonės gyvena ilgiau nei kitur pasaulyje. Šimtamečių čia ilgą laiką buvo daugiau nei bet kur kitur.
Mokslininkai tai sieja su vietine mityba – daug daržovių, saldžiųjų bulvių, tofu, jūros dumblių ir mažai mėsos, – taip pat su aktyviu gyvenimo būdu ir stipriais bendruomenės ryšiais. Kalbant apie okinaviečių ilgaamžiškumą, dažnai minimas japoniškas žodis „ikigai“ – priežastis rytą keltis iš lovos, o sena taisyklė „hara hachi bu“ liepia valgyti tol, kol pasisotinsi tik 80 procentų.
Karo atmintis ir amerikiečių pėdsakas
Okinava turi ir skaudžią istoriją. 1945 m. pavasarį čia vyko vienas kruviniausių Antrojo pasaulinio karo Ramiojo vandenyno mūšių, nusinešęs daugybę civilių gyvybių. Pietinėje salos dalyje esantis Taikos memorialinis parkas su šimtų tūkstančių žuvusiųjų vardais – vieta, kurią verta aplankyti norint suprasti salų likimą.
Po karo Okinava daugiau nei du dešimtmečius buvo JAV valdžioje ir Japonijai grąžinta tik 1972 m. Amerikiečių karinės bazės saloje veikia iki šiol, ir tai jaučiama ne tik politikoje, bet ir virtuvėje: Okinavoje populiarūs mėsainiai, „taco rice“ – meksikietiško užkandžio ir japoniškų ryžių hibridas – ir net kiaulienos konservai, kurie čia virto vietine klasika.
Ką paragauti
Okinavos virtuvė gerokai skiriasi nuo sušių ir ramen. Čia valgoma „goya champuru“ – troškinys su karčiuoju agurku, tofu ir kiauliena, „Okinawa soba“ – stori kvietiniai makaronai sultinyje, purpurinių saldžiųjų bulvių desertai ir „umibudo“, vadinamosios jūros vynuogės – maži dumbliai, sproginėjantys burnoje. Iš gėrimų – vietinis ryžių gėrimas „awamori“, kuris salose gaminamas jau kelis šimtmečius.
Kaip nuvykti iš Lietuvos
Tiesioginių skrydžių iš Europos į Okinavą nėra. Įprastas kelias – skrydis į Tokiją arba Osaką, o iš ten vidaus skrydis į Nahą, trunkantis apie 2–2,5 valandos. Vidaus skrydžiai Japonijoje dažnai būna gana pigūs, ypač užsisakius iš anksto per vietines pigių skrydžių bendroves. Iš Nahos į Išigakį ir kitas tolimesnes salas – dar vienas trumpas skrydis.
Salose verta išsinuomoti automobilį – viešasis transportas, išskyrus Nahos miesto monorelsą, čia ribotas. Japonijoje reikalingas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas, kurį Lietuvoje galima gauti „Regitroje“ prieš kelionę. Eismas, kaip ir visoje Japonijoje, kairiąja puse.
Lietuvos piliečiams turistinei kelionei į Japoniją iki 90 dienų vizos nereikia.
Geriausias metas – pavasaris (balandis–gegužė) ir ruduo (spalis–lapkritis). Vasarą čia karšta ir drėgna, o nuo birželio pabaigos iki rugsėjo didžiausia taifūnų tikimybė. Tad jei planuojate kelionę į Japoniją ir norite vienoje kelionėje pamatyti ir Tokijo neonus, ir tropinius paplūdimius, Okinava gali būti tas papildomas savaitės priedas, kurio nesigailėsite.
.jpg){kind=link}
