Kai kalbame apie Turkiją, dažniausiai prieš akis iškyla pajūrio kurortai, baseinai ir „viskas įskaičiuota“. Tačiau šalies centre yra kraštas, kuris atrodo tarsi iš kitos planetos. Keistos formos uolos, primenančios milžiniškus grybus ar kaminus, slėniai, išraižyti vėjo ir vandens, ir šimtai olų, kuriose žmonės gyveno ištisus šimtmečius. Tai Kapadokija. O šiandien ten galima ne tik apsilankyti, bet ir praleisti naktį tikroje oloje.
Kaip atsirado šios uolos
Prieš milijonus metų šioje vietovėje veikė ugnikalniai. Jų išsiveržimai padengė apylinkes storais vulkaninių pelenų sluoksniais, kurie ilgainiui virto minkšta uoliena – tufu. Vėliau vėjas, lietus ir temperatūrų svyravimai šią uolieną pamažu ardė, palikdami keisčiausių formų uolas. Vietoje jos vadinamos „pasakų kaminais“.
Tufas yra minkštas, todėl jį lengva iškasti net paprastais įrankiais. Būtent tai lėmė, kad žmonės čia pradėjo kurti būstus uolose. Bėgant amžiams, uolose atsirado namai, sandėliai, karvelidės, vienuolynai ir net bažnyčios su freskomis.
Požeminiai miestai, kuriuose slėpėsi tūkstančiai
Dar įspūdingesni už uolų namus yra Kapadokijos požeminiai miestai. Didžiausias jų – Derinkujus – leidžiasi kelis aukštus po žeme, net iki maždaug 80 metrų gylio. Jame buvo gyvenamieji kambariai, virtuvės, vyno spaudyklos, šuliniai, gyvulių tvartai ir ventiliacijos šachtos.
Manoma, kad pavojaus metu tokiuose miestuose galėjo slėptis tūkstančiai žmonių kartu su gyvuliais ir maisto atsargomis. Įėjimai buvo uždaromi didžiuliais akmeniniais ratais, kuriuos galima buvo užristi iš vidaus.
Šiandien dalis Derinkujaus ir kito požeminio miesto – Kaimaklio – atverta lankytojams. Einant siaurais tuneliais ir laiptais žemyn, sunku patikėti, kad čia kadaise gyveno ištisos bendruomenės.
Nakvynė oloje: kaip tai atrodo
Gioremės, Učhisaro ir Ortahisaro miesteliuose veikia dešimtys vadinamųjų olų viešbučių. Kai kurie jų įrengti senuose uolų būstuose, kiti – naujai iškastose patalpose. Kambariai dažnai turi išlenktas akmenines lubas, nišas sienose ir senovinius akmeninius laiptus.
Tai nebūtinai primityvu. Daugelis olų viešbučių yra prabangūs – su modernia vonia, šildomomis grindimis, terasomis ir baseinais. Kiti kuklesni, šeimų valdomi pensionai, kuriuose pusryčius gamina pati šeimininkė.
Olų kambariai turi ir praktišką privalumą. Storos uolų sienos palaiko gana pastovią temperatūrą: vasarą viduje vėsu, o žiemą – nešalta. Tiesa, kai kuriuose kambariuose langų nėra arba jie maži, todėl jie gali būti tamsūs. Jei svarbi šviesa, verta rinktis kambarį su terasa ar langu į slėnį.
Balionai virš uolų
Kapadokija garsi ir oro balionais. Beveik kiekvieną rytą, kai leidžia oras, auštant į dangų pakyla dešimtys ar net šimtai balionų. Iš viršaus atsiveria vaizdas į slėnius, uolų kaminus ir kaimelius, kurie saulei tekant nusidažo rausvai ir auksiškai.
Skrydžio balionu kaina nemaža, o vietas verta rezervuoti iš anksto. Svarbu žinoti, kad skrydžiai dažnai atšaukiami dėl vėjo ar blogo oro, ypač žiemą. Todėl jei skrydis jums svarbus, geriau planuoti kelias naktis Kapadokijoje – taip turėsite daugiau galimybių.
Net jei neskrisite patys, balionų stebėjimas iš viešbučio terasos auštant – vienas įsimintiniausių vaizdų Turkijoje.
Ką dar pamatyti
Gioremės atvirasis muziejus – UNESCO pasaulio paveldo vietovės dalis, kurioje yra uolose iškirstų vienuolynų ir bažnyčių su viduramžių freskomis.
Učhisaro tvirtovė – didžiulė uola su daugybe olų, nuo kurios viršaus matyti beveik visa Kapadokija.
Rožių ir Raudonasis slėniai – populiariausi pasivaikščiojimų maršrutai, ypač saulėlydžio metu.
Avanoso miestelis – garsus keramika. Čia galima pamatyti, kaip meistrai žiedžia indus iš vietinio Kizilirmako upės molio, ir patiems pabandyti.
Ką paragauti
Kapadokijos virtuvė skiriasi nuo pajūrio. Vienas žinomiausių vietinių patiekalų – testi kebabı, mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas sandariai uždarytame moliniame ąsotyje. Prieš patiekiant ąsotis sudaužomas tiesiai prie stalo, todėl restoranuose šis momentas tampa savotišku pasirodymu.
Kapadokija garsėja ir vynu. Vynuogės šiame krašte auginamos tūkstančius metų, o vulkaninė dirva suteikia vynams savitą skonį. Daugelyje miestelių veikia vyno rūsiai, kuriuose galima paragauti vietinių vynų, įskaitant iš Turkijai būdingų vynuogių veislių. Senovinės olos puikiai tinka vynui laikyti, nes jose visada vėsu.
Kada važiuoti ir kaip nuvykti
Kapadokiją galima lankyti visus metus. Pavasaris ir ruduo laikomi geriausiu metu – oras švelnus, o gamta graži. Vasarą dieną gali būti karšta, o naktys vėsios. Žiemą čia dažnai sninga – apsnigtos uolos ir balionai baltame fone atrodo kaip pasaka, tačiau šalta, o kai kurie keliai gali būti slidūs.
Iš Lietuvos dažniausiai skrendama per Stambulą į Kaiserio arba Nevšehyro oro uostus. Iš ten iki Gioremės – apie valandą ar pusantros kelio. Kai kurie keliautojai sujungia kelionę: kelias dienas praleidžia Kapadokijoje, o tada skrenda į pajūrį.
Kapadokija – tai Turkija, apie kurią kurortų katalogai beveik nekalba. Bet kas kartą ten nubudo oloje ir pro langą pamatė danguje kylančius balionus, sako, kad tokio rytinio vaizdo nepamirš visą gyvenimą.
