Padėjau prieš save du sąrašus. Kairėje – kainos iš Basanavičiaus gatvės Palangoje. Dešinėje – iš Monte Karlo, miesto, kuriame jachtų uoste stovi laivai už šimtą milijonų. Tikėjausi, kad palyginimas bus juokingas. Jis ir buvo juokingas. Tik ne taip, kaip planavau.
Skaičiai, kurie neturėtų egzistuoti
Pradėkime nuo pusryčių. Kapučino puodelis Monako kavinėje kainuoja apie 3 eurus, espresas – nepilnus du. Palangos centre už kapučiną neretai paklojama 4–5 eurai. Pietūs? Monake veikia „formule du jour” sistema – dienos pietūs su keliais patiekalais už 24 eurus, o paprastesnėje vietoje pavalgysi ir už 13–15. Basanavičiaus gatvėje vien šaltibarščių porcija kainuoja 8,50 euro, o karšti patiekalai siekia 16 eurų – be gėrimo, be deserto, be jūros vaizdo.
– Mes su vyru suskaičiavom: pietūs dviem su gėrimais – keturiasdešimt eurų, – pasakojo poilsiautoja Rasa prie picerijos. – Tiek pat mokėjom Italijoje. Tik ten buvo jūra šilta ir padavėjas nesiraukė.
Apgyvendinimas – atskira tema. Geresnės klasės viešbutis Palangoje liepą ir rugpjūtį kainuoja nuo 100 iki 180 eurų už naktį. Monake biudžetinį viešbutį galima rasti nuo 80 eurų. Taip, Monako viršūnė kosminė – penkių žvaigždučių rūmai už penkis šimtus ir daugiau. Bet vidutinis lietuvis į Monaką važiuoja ne į „Hotel de Paris”, o vidutinis poilsiautojas Palangoje vis tiek moka monakietiškas kainas už tris žvaigždutes.
Net automobilis pajūryje tapo prabanga: prie lankomiausios pajūrio vietos už pirmą valandą mokama 2,50 euro, už kiekvieną kitą – 3,50. Pačioje Palangoje centrinė zona kainuoja 2,20 euro už valandą. Palyginimui – autobuso bilietas po visą Monaką kainuoja 2,30 euro, o greitojo maisto kompleksas tenykščiame „McDonald’s” – apie dešimt eurų. Suvalgykite tą patį rinkinį Lietuvos kurorte ir palyginkite čekius patys.
Kodėl taip atsitiko
Dabar svarbiausia dalis – ir čia nustokime ieškoti kaltų tarp „godžių verslininkų”. Priežastys gerokai nuobodesnės ir nemalonesnės.
Pirma: Lietuvoje maitinimo ir apgyvendinimo kainos per pastarąjį penkmetį augo sparčiausiai visoje euro zonoje. Ne Palangoje – visoje Lietuvoje. Kurortas tik koncentruotai parodo tai, kas vyksta visur.
– Žmonės mato kainą, bet nemato sąskaitų, – atsiduso kavinės šeimininkė Vilma, paklausta apie 16 eurų kainuojantį patiekalą. – Virėjui vasarą turiu mokėti tiek, kiek Vilniuje moka geram programuotojui, nes kitaip jis neatvažiuos. Nuoma už du mėnesius – kaip kitur už metus. O rugsėjo pirmą dieną visa gatvė užsidaro.
– Palanga gyvena savaitgaliniu režimu, – paaiškino ekonomistas Vytautas. – Į ją beveik išimtinai vyksta lietuviai, ir vyksta dviem trims dienoms. Antalija ar Atėnai konkuruoja su Egiptu ir Ispanija dėl turistų, atvykstančių savaitei ar dviem – ten kaina yra ginklas. Palangai konkuruoti nereikia. Jos klientas vis tiek atvažiuos penktadienį.
Antra: sezonas. Monako restoranas dirba dvylika mėnesių, jo klientai – rezidentai, kruizininkai ir konferencijų svečiai ištisus metus. Basanavičiaus gatvės kavinė per du vasaros mėnesius turi uždirbti tiek, kad išgyventų likusius dešimt. Kiekvienas birželio lietus jai – tiesioginis nuostolis, kurį kažkas turi padengti. Tas kažkas – jūs.
Trečia: pasiūla. Palangoje apgyvendinimo plėtra ribota, tad augant srautui kainos tiesiog neturi kur trauktis, tik aukštyn.
Ko skaičiai nepasako
Sąžiningumo dėlei – palyginimas su Monaku turi ribas. Tenykštės kainos, kurias minėjau, yra vietinių kasdienybė, o ne paplūdimio zona: gultas su skėčiu Monte Karlo paplūdimyje sezono metu kainuoja nuo 24 eurų dienai. Pridėkime skrydžius, ir savaitgalis Lazurkoje vis tiek išeis brangesnis už savaitgalį Palangoje. Esmė ne ta, kad Palanga brangesnė už Monaką apskritai. Esmė, kad kasdienės atostogų išlaidos – kava, pietūs, parkavimas – dviejuose nepalyginamo lygio kurortuose susilygino. O kai kur Lietuvos pajūris jau ir lenkia.
Ir dar viena detalė, kurią pamiršta pasipiktinusieji: Palangoje vis dar įmanoma atostogauti pigiai. Privatūs apartamentai toliau nuo centro – 60–80 eurų už naktį, senesni kambariai pas privatininkus – dar pigiau. Nemokamos aikštelės su elektros įkrovimu – penkiolika minučių pėsčiomis nuo jūros. Darbo dienomis kainos krenta, o kai kur ir derėtis galima. Brangi yra ne Palanga. Brangus yra šeštadienis Basanavičiaus gatvėje.
Ką daryti su šita informacija
Praktinis receptas paprastas, tik nepopuliarus. Važiuokite sekmadienį–ketvirtadienį, ne penktadienį – tie patys apartamentai vidury savaitės neretai kainuoja trečdaliu ar net perpus pigiau, o staliuko prie jūros nereikia laukti. Valgykite ten, kur valgo vietiniai – už poros gatvių nuo Basanavičiaus kainos krenta trečdaliu, o porcijos kažkodėl didėja. Gyvenkite Kunigiškėse ar Šventojoje, ne prie tilto. Automobilį palikite nemokamoje aikštelėje. Staiga paaiškėja, kad pajūris kainuoja perpus mažiau – tik be galimybės pasipuikuoti nuotrauka iš pačios brangiausios gatvės.
O jei norisi būtent Basanavičiaus, būtent šeštadienį ir būtent su vaizdu į minią – tada mokate ne už šaltibarščius. Mokate už dalyvavimą spektaklyje, kuriame visa Lietuva du mėnesius per metus vaidina, kad pinigai nesvarbu.
Klausimas tik vienas, ir jį kiekvienas atsakome sau: jei pietūs kainuoja kaip Monake, o jūra šildo kaip Baltija – kas iš tikrųjų čia prabanga? Vieta? Ar mūsų pačių įprotis nieko neskaičiuoti, kai po kojomis – smėlis?
