Italija daugeliui asocijuojasi su saulėtomis pakrantėmis, Renesanso miestais ir vynuogynais. Tačiau visai netoli Romos yra vieta, kurioje atrodo, lyg būtumėte atsidūrę kažkur Islandijoje ar Skandinavijoje. Žemė čia burbuliuoja, ore tvyro sieros kvapas, o tarp viduržemio jūros ąžuolų auga balti beržai.
Ši vieta vadinama Caldara di Manziana. Italų kelionių portalas „SiViaggia“ ją neseniai pristatė kaip „mažąją Italijos Islandiją“ ir vieną neįprasčiausių kraštovaizdžių šalies centre.
Vulkaninė dauba, kurioje žemė „verda“
Caldara di Manziana yra maždaug 90 hektarų gamtos paminklas, priklausantis Bračiano ir Martinjano regioniniam gamtos parkui Lacijaus regione. Vietiniai ją vadina „callara“ – taip čia vadinamas didelis puodas verdančiam vandeniui.
Pavadinimas visai tinka. Daubos centre iš požemio kyla dujos ir mineralizuotas vanduo. Mažuose klanuose nuolat burbuliuoja, purvas šviesus, beveik baltas, o ore jaučiamas aitrus supuvusių kiaušinių kvapas. Jį skleidžia vandenilio sulfidas, kylantis kartu su anglies dioksidu.
Šis reiškinys – Sabatino vulkaninio rajono palikimas. Prieš daugybę tūkstantmečių šis rajonas apėmė didelę šiaurinio Lacijaus dalį. Jo pėdsakai matomi iki šiol: Bračiano ežeras, vulkaninės kalvos, tufo sluoksniai ir senovės krateriai. Manzianos dauba laikoma viena ryškiausių vėlyvojo vulkanizmo liudininkių.
Beržai, kurie čia neturėtų augti
Labiausiai lankytojus stebina ne burbuliuojantys klanai, o nedidelė baltųjų beržų giraitė. Šie medžiai paprastai auga šaltesniame klimate – Šiaurės Europoje ir Alpėse. Būtent dėl jų ši vieta ir lyginama su Islandija.
Vietiniai beržus vadina „albanelle“. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai ledynmečio reliktas – populiacija, likusi izoliuota po daug šaltesnių klimato laikotarpių. Šiandien mokslininkai į šią teoriją žiūri atsargiau, o pats parkas giraitės kilmę vadina neaiškia.
Tačiau žavesio tai nesumažina. Balti kamienai tarp tamsios Viduržemio jūros augmenijos, šlapios pievos, žemai sklandantys garai ir sieros kvapas sukuria beveik nerealų vaizdą. Apniukusią dieną ši vieta ypač primena šiaurės kraštovaizdį.
Etruskų dievas ir romėnų kariai
Su Manziana susijusios ir legendos. Tradicija šią vietovę sieja su etruskų požemio dievu Manthu, kurį vėliau lotyniškai imta vadinti Mantu (Mantus). Iš jo vardo esą kilęs ir senovinis didžiojo miško pavadinimas Silva Mantiana, o iš jo – ir miestelio Manziana vardas.
Pasakojama ir tai, kad romėnų kariai grįždami iš karo žygių naudodavosi šiais šaltiniais. Ar tai tiesa, sunku pasakyti, tačiau stovint prie burbuliuojančio klano lengva įsivaizduoti, kodėl senovės žmonės šią vietą laikė paslaptinga.
Ką pamatysite vietoje
Lankymasis Caldaroje nereikalauja ypatingo pasiruošimo. Nuo automobilių aikštelės į saugomą teritoriją veda paprastas takas. Iš pradžių einama per mišką, kol medžiai praretėja ir atsiveria šviesi properša su šlapia žeme, blyškiu purvu ir judančiais klanais.
Įspūdingiausi momentai – kai iš po vandens staiga ima kilti burbulai. Vos per kelis hektarus kraštovaizdis keičiasi kelis kartus: drėgna pieva virsta pelkėtais klanais, šie – ąžuolynu, alksnynu, papartynu ir galiausiai beržų giraite. Šalia aptiksite ir retų augalų, tarp jų – vieną Italijai būdingą drėgnų vietų žolę. Verta atkreipti dėmesį ir į smulkmenas: vandens vabzdžius, paukščių pėdsakus, nuolat besikeičiančias dirvožemio spalvas. Jos pasakoja apie šią vietą daugiau nei vien centrinis klanas. Čia gausu paukščių, dažnai matomas ir pilkasis garnys.
Norintiems ilgesnio žygio verta derinti Caldarą su Macchia Grande di Manziana mišku. Parkas nurodo CAI 262B taką, jungiantį didįjį mišką su gamtos paminklu.
Pavasarį, balandį ir gegužę, kai kurias pievų dalis nudažo geltonai žydintys krūmai, žolė sužaliuoja, o ruduo atneša tamsesnes spalvas ir šiurkštesnę, vulkaninę nuotaiką. Po lietaus būtina tinkama avalynė – purvo čia netrūksta.
Kaip nuvykti
Caldara yra Manzianos savivaldybėje, Romos metropoliniame mieste, pietvakariniame Sabatino vulkaninio rajono pakraštyje. Į rytus nuo jos plyti Bračiano ežeras, į vakarus – kalvos, vedančios link Tolfos kalnų.
Automobiliu orientyras – Manzianos centras, iš kurio reikia važiuoti Via Lazio ir Via della Caldara gatvėmis iki stovėjimo aikštelės. Manzianą galima pasiekti ir regioniniu traukiniu iš Romos, tačiau iki pačios daubos nuo stoties dar teks paėjėti ar pavažiuoti.
Ką žinoti lietuviams
Į Romą iš Lietuvos skrydžių pasirinkimas didelis, todėl Caldara di Manziana – puiki idėja vienos dienos išvykai, jei jau esate Amžinajame mieste ir norisi pabėgti nuo minių. Kelionė automobiliu trunka maždaug valandą, priklausomai nuo eismo.
Dieną galima praplėsti aplankius Bračiano ežerą su viduramžių pilimi, Manzianos miestelį arba netolimą Canale Monterano vietovę. Ruduo čia ypač tinkamas metas: mažiau turistų, švelni šviesa, o drėgnas, garuojantis kraštovaizdis atrodo įspūdingiausiai.
Prieš kelionę verta pasitikrinti parko informaciją: kartais rengiamos ekskursijos su gidais, kurie papasakoja apie vulkaninę vietovės kilmę ir retuosius augalus. Tik nepamirškite pasiimti batų, kurių nebus gaila. Sieros kvapas kartais lieka ilgiau, nei norėtųsi, tačiau prisiminimai – dar ilgiau.
