Su draugėmis Vilma ir Agne pažįstamos nuo mokyklos. Kadaise kasmet važiuodavome prie jūros, bet paskui vestuvės, vaikai, darbai. Šiemet pagaliau susitarėme: vienas savaitgalis Palangoje, be vyrų, be vaikų. Butą išsinuomojome per kelias gatves nuo jūros. Važiuoti nusprendėme mano mašina, nes ji didžiausia.
Kai pasakiau vyrui Vytautui, jis linktelėjo. Paskui, prieš pat išvažiavimą, ketvirtadienio vakarą, tarstelėjo:
„Jei jau važiuoji mašina, pasiimk ir mano mamą. Ji seniai norėjo į Palangą. Pas pusseserę Šventojoje pagyvens.“
Vienas prašymas virsta trimis
Nebuvo net laiko atsakyti. Po valandos paskambino anyta Genovaitė, visa laiminga.
„Irinute, Vytautas sakė, kad mane paimsi! Kaip gera. Aš dar pasiimsiu pusseserei rauginti agurkų stiklainius, gerai? Ir dar mano kaimynė Zosė labai prašosi, ji irgi į Šventąją.“
Ir dar. „Tik gal galėtum ne aštuntą, o dešimtą važiuoti? Aš ryte į bažnyčią.“
Atsisėdau ant sofos. Mašinoje penkios vietos. Mes trys su draugėmis, anyta, jos kaimynė. Bagažinė, pilna lagaminų, ir stiklainiai. Išvykimas ne aštuntą, o dešimtą. Ir dar sustojimas Šventojoje, kuri, tiesą sakant, ne pakeliui.
Paskambinau draugėms. Jos tylėjo. Paskui Vilma pasakė: „Irina, tai tavo šeima. Spręsk pati.“
Pokalbis su vyru
„Vytautai, tai savaitgalis su draugėmis. Mes jo laukėme dvejus metus.“
„Na ir kas? Mama netrukdys. Tik nuveši ir parveši.“
„O parvežti irgi turėsiu? Sekmadienį?“
„Na, žinoma. Kaip ji kitaip grįš?“
Jis net nepagalvojo, kad pats galėtų nuvežti mamą. Jo automobilis stovėjo kieme. Jis buvo laisvas visą savaitgalį.
Tą naktį gulėjau ir galvojau, kodėl man taip sunku pasakyti „ne“. Visą gyvenimą buvau ta, kuri visiems padeda. Kuri veža, nuveža, palaukia, suranda. Ir niekada nepaklausdavau savęs, ko noriu aš. Tas savaitgalis su draugėmis buvo pirmas per dvejus metus, kai planavau kažką tik sau. Ir jau prieš jam prasidedant jis buvo atiduotas kitiems.
Mano sprendimas
Tą vakarą nusprendžiau. Nepykau ir nesipykau. Tiesiog paskambinau anytai.
„Genovaite, aš labai džiaugiuosi, kad norite į Šventąją. Tik mano mašinoje nebus vietos, nes mes trys su lagaminais. Bet Vytautas šeštadienį laisvas, jis jus su Zose mielai nuveš. Ir jums bus patogiau, nereikės skubėti iš bažnyčios.“
Anyta pasakė „aha“ ir padėjo ragelį. Po dešimties minučių paskambino Vytautas.
„Kodėl tu mamai pasakei, kad aš ją vešiu?“
„Todėl, kad tai tavo mama ir tavo pasiūlymas“, – atsakiau. – „Tu juk sakei, kad ji seniai nori į Palangą. Tai puiki proga jums pabūti kartu.“
Savaitgalis
Mes išvažiavome šeštadienį aštuntą ryto, kaip planavome. Palangoje vaikščiojome Basanavičiaus gatve, valgėme ledus, pirkome gintarinius auskarus, kurių niekam nereikėjo. Vakare sėdėjome ant tilto ir dainavome mokyklines dainas taip garsiai, kad vienas pagyvenęs vyras mums paplojo.
Vytautas su mama ir Zose išvažiavo į Šventąją dešimtą. Kaip vėliau pasakojo anyta, ji buvo labai patenkinta. Sūnus pagaliau ją kur nors nuvežė, o pakeliui jie sustojo kavinėje ir kalbėjosi apie jo vaikystę. „Seniai taip nesikalbėjome“, – sakė ji.
Sekmadienį jis ją ir parvežė.
Po savaitgalio
Vytautas pirmas dvi dienas buvo susiraukęs. Trečią vakarą pasakė: „Žinai, mama sako, kad nori, jog dažniau ją kur nors nuvežčiau. Gal ir teisingai tada padarei.“
O mes su draugėmis jau planuojame kitą savaitgalį. Šįkart Nidoje. Ir šįkart jau iš anksto pasakiau: mašinoje vietos tik mums trims.
Draugės, beje, man vėliau prisipažino, kad jos irgi turi „savo Genovaites“. Vilmai vyras kas savaitgalį palieka savo tėvą „pažiūrėti“. Agnės anyta gyvena su jais jau trejus metus. Mes juokėmės ant tilto, kad reikėtų įkurti klubą „Moterys, kurios išmoko sakyti ne“. Agnė net pasiūlė pirmą susirinkimą – kitą vasarą, Nidoje.
Ką verta žinoti
Kai sutuoktinis „perleidžia“ savo įsipareigojimus partneriui, tai dažnai nutinka ne iš blogo noro, o iš įpročio. Ramiai grąžinti atsakomybę tam, kam ji priklauso, padeda išvengti nuoskaudų. O laikas su draugėmis yra ne prabanga, o būdas atgauti jėgų.
Ar jums tekę atsisakyti savo planų dėl kitų prašymų?
Nuotrauka: Andrzej Otrębski, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
