Kelionės čekį į Graikiją mums padovanojo mano tėvai penkioliktųjų vestuvių metinių proga. Vertė – du tūkstančiai eurų, galiojimas – metai. Planavome važiuoti visa šeima birželį, kai vaikai baigs mokslo metus. Jau buvau išsirinkusi viešbutį Rodo saloje, su vaikų baseinu ir smėlio paplūdimiu. Sūnus Nojus vakarais žiūrėdavo vaizdo įrašus apie vėžlius, o dukra Saulė jau buvo susikrovusi kuprinę su nardymo akiniais.
Keistas kovas
Kovo pradžioje vyras Saulius pradėjo kalbėti apie Norvegiją. Draugai organizuoja žvejybos kelionę į Lofotų salas: menkės, otai, keltas, nuomojamas namelis prie fiordo. Jis rodė man nuotraukas su milžiniškomis žuvimis, ir akys jam degė kaip vaikui.
„Kiek tai kainuoja?“ – paklausiau.
„Neklausk“, – nusijuokė jis. – „Susitvarkysiu pats, iš premijos.“
Apsidžiaugiau. Saulius sunkiai dirba, visą žiemą važinėjo komandiruotėse, jam tikrai reikėjo poilsio. Vienintelis dalykas, kuris mane šiek tiek nustebino, buvo naujos meškerės. Trys, viena brangesnė už kitą, ir dar ritė, kurią jis vadino „svajonių rite“.
Atradimas
Gegužės pradžioje paskambinau į kelionių agentūrą, kad užsakyčiau Rodą. Vadybininkė ilgai kažką tikrino kompiuteryje, paskui sutrikusi pasakė, kad mūsų čekis jau panaudotas. Prieš du mėnesius jį kitam asmeniui perleido pats Saulius, kaip vienas iš čekio turėtojų.
Paaiškėjo, kad jis pardavė čekį pažįstamam už tūkstantį aštuonis šimtus eurų. Grynaisiais. Iš jų buvo sumokėta už Norvegiją ir nupirktos meškerės.
Vakare paklausiau jo tiesiai. Jis net nebandė meluoti.
„Na ir ką? Į Graikiją galime važiuoti kitais metais. Čekis vis tiek būtų dingęs, tu pati nuolat atidėliojai. O man tokia proga gal kartą gyvenime.“
„Tai buvo mano tėvų dovana mums. Visiems keturiems.“
„Aš vėliau grąžinsiu. Nesureikšmink.“
Labiausiai skaudino ne pinigai. Skaudino tai, kad jis du mėnesius kasdien žiūrėjo, kaip aš vakarais su vaikais rinkdavausi viešbutį, skaitydavau atsiliepimus, rodydavau jiems nuotraukas su baseinu. Ir tylėjo. Žinodamas, kad tų atostogų nebebus.
Tėvams pasakyti tiesos neišdrįsau. Mama vis klausinėjo, kada išvykstame ir ar vaikai jau susikrovė lagaminus.
Mano sprendimas
Tą naktį nemiegojau. Galvojau, ką pasakysiu vaikams. Galvojau apie tėvus, kurie tą čekį pirko iš pensijų, ir apie tai, kad Saulius net neatsiprašė.
Rytą, kai jis išvažiavo į darbą, nuėjau į garažą. Nufotografavau visas tris naujas meškeres, „svajonių“ ritę, dėžę su masalais ir įkėliau skelbimą į žvejų grupę socialiniame tinkle. Kaina sąžininga, net kiek mažesnė nei parduotuvėje.
Viskas buvo išparduota per dvi dienas. Gavau beveik tūkstantį eurų.
Tą pačią dieną nuėjau į agentūrą ir užsakiau savaitę Rode. Ne penkių žvaigždučių viešbutį, bet su baseinu ir prie jūros. Trims: man ir vaikams. Trūkstamą sumą pridėjau iš savo santaupų.
Kai Saulius grįžo ir garaže nerado meškerių, jis rėkė taip, kad girdėjo kaimynai. Aš ramiai padėjau ant stalo kelionės patvirtinimą.
„Tu pardavei mūsų atostogas, kad nuvažiuotum žvejoti. Aš pardaviau tavo meškeres, kad vaikai turėtų atostogas. Dabar mes lygūs.“
Kitą rytą Saulius išvažiavo į darbą netaręs nė žodžio. Vakare grįžo su gėlėmis ir pasiūlė „užmiršti“. Pasakiau, kad užmiršti negaliu, bet galiu nebebūti pikta, jei jis supras, kodėl taip pasielgiau. Jis ilgai sėdėjo virtuvėje, sukiodamas tuščią kavos puodelį.
Kaip baigėsi
Į Norvegiją Saulius vis dėlto nuvažiavo. Meškeres pasiskolino iš draugų. Grįžo su dviem maišais šaldytos menkės filė ir nauju supratimu, kaip jaučiasi žmogus, kai jo daiktai dingsta be klausimo.
Mes su vaikais Rode maudėmės, statėme smėlio pilis, plaukėme laivu į Lindos miestelį. Nojus pamatė tikrą vėžlį uoste ir dvi dienas apie nieką kitą nekalbėjo. Iš ten Sauliui nusiunčiau tik vieną nuotrauką: vaikai juokiasi prie jūros. Be jokio prierašo.
Grįžus jis pats pasiūlė atostogų pinigus laikyti bendroje sąskaitoje, iš kurios be kito žinios nieko negalima išimti. Iki šiol taip ir darome. O mano tėvams kitą rudenį jis pats nupirko savaitgalį Palangoje. Atsiprašydamas.
Ko verta pasimokyti
Bendri šeimos pinigai ir dovanos yra bendri. Kai vienas sutuoktinis jais disponuoja be kito sutikimo, tai ne „smulkmena“, o pasitikėjimo klausimas. Sprendimus dėl kelionių, ypač kai jos susijusios su vaikais, verta priimti kartu, o didesnes sumas laikyti taip, kad abu matytų, kur jos keliauja. Ir dar vienas dalykas: dovanų kuponą visada verta registruoti abiejų vardais ir pasitikslinti agentūroje, ar jį galima perleisti be kito sutuoktinio žinios.
Kaip manote: ar žmona perlenkė lazdą, ar pasielgė teisingai?
