Mano vyro tėvai turi penkis anūkus. Trys – jo sesers vaikai, du – jo brolio. Ir mūsų Kasparas, kuriam devyneri. Kasmet liepą seneliai nuomojasi namą Palangoje ir išsiveža anūkus dviem savaitėms. Iki pernai jie veždavosi visus.
Pernai, likus savaitei iki kelionės, uošvė paskambino.
„Ugne, šiemet Kasparo nepasiimsim. Vietų neužteko. Namas mažesnis, o mašinoje tik penkios vietos.“
Penkios vietos. Seneliai ir trys anūkai. Plius vienas. Penktas būtų buvęs Kasparas.
Kas iš tiesų atsitiko
Kasparui tai buvo didžiulis smūgis. Jis visą pavasarį skaičiavo dienas iki Palangos, pasakojo draugams, kad ves pusbrolius į delfinariumą. Kai pasakiau, kad šiemet nevažiuos, jis nieko neatsakė. Tik nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris.
Vėliau iš vyro sesers netyčia sužinojau tiesą. Uošvė nusprendė, kad Kasparas „per daug nerimstantis“ ir kad su juo „per sunku“. Kasparas turi dėmesio sutrikimą. Jis judrus, kartais triukšmingas. Bet jis geras vaikas. Ir jis puikiai suprato, kad jo nenorėjo.
Vyras bandė kalbėtis su tėvais. Jie aiškino, kad tai „tik šiemet“, kad „jie nebejauni“. Kitiems anūkams tai „tik šiemet“ netaikė.
Kai Kasparas pagaliau išėjo iš savo kambario, jis paklausė vieno dalyko: „Mama, ar aš blogas?“ Aš jį apkabinau ir ilgai laikiau. Pasakiau, kad jis pats geriausias berniukas pasaulyje ir kad kartais suaugusieji priima kvailus sprendimus. Bet jo akyse mačiau, kad jis netiki. Ir tą akimirką nusprendžiau, kad kitais metais jis turės savo jūrą, nesvarbu, ką sakys seneliai.
Mano sprendimas
Tą vasarą su Kasparu nuvažiavome trims dienoms prie Kauno marių. Buvo gerai, bet žinojau, kad tai ne tas pats. Ir nusprendžiau, kad kitą vasarą bus kitaip.
Visus metus po truputį taupiau. Kiekvieną mėnesį atidėdavau po šimtą eurų. Kasparui nieko nesakiau.
Kai kitą pavasarį uošvė vėl paskambino ir, šįkart jau švelniu balsu, pasakė, kad „gal šiemet Kasparą ir paimsim“, aš padėkojau. Ir pasakiau, kad mes jau turime planų.
Tą rudenį su Kasparu pradėjome lankytis pas vaikų psichologę. Ji padėjo jam suprasti, kad jo judrumas nėra blogybė, o tiesiog jo būdas būti pasaulyje. Ji davė jam užduotį: vesti dienoraštį, kuriame užrašytų tris gerus dalykus per dieną. Pirmus mėnesius jis rašydavo po vieną. Paskui po du. Kai pagaliau pradėjo rašyti po tris, aš supratau, kad jam tikrai reikia savo vasaros. Savo jūros.
Mūsų kelionė
Liepą, tomis pačiomis dienomis, kai seneliai su anūkais važiavo į Palangą, mes su Kasparu ir vyru išvažiavome į Jūrmalą. Savaitei. Apsistojome mažame viešbutyje prie pat jūros. Kasparas kas rytą bėgdavo į bangas pirmas, kai paplūdimys dar būdavo tuščias. Lankėmės vandens parke, važiavome dviračiais palei krantą, Rygoje užlipome ant Šv. Petro bažnyčios bokšto.
Vakarais Kasparas rašė dienoraštį. Tokį, kokį jam patarė vesti psichologė. Viename puslapyje jis parašė: „Šiandien buvo geriausia diena mano gyvenime. Niekas manęs nebarė.“
Kai perskaičiau, išėjau į balkoną ir verkiau.
Senelių reakcija
Grįžus seneliai atvažiavo pas mus. Uošvė atsivežė pyrago ir lauktuvių Kasparui iš Palangos. Kasparas mandagiai padėkojo, o paskui atsinešė savo dienoraštį ir rodė nuotraukas iš Jūrmalos. Pasakojo apie vandens parką, apie bokštą, apie tai, kaip jis išmoko plaukti krauliu.
Uošvė klausėsi tylėdama. Vėliau, virtuvėje, ji man pasakė: „Atsiprašau. Mes pasielgėme negražiai.“
Šią vasarą Kasparas važiavo su jais į Palangą. Pats norėjo. Ir grįžo laimingas. Bet Jūrmalą jis prisimena iki šiol. Sako, kad tai buvo „jo jūra“.
Mano vyras tą vasarą irgi daug ką suprato. Jis visada vengdavo konfliktų su savo tėvais, bet Jūrmaloje, matydamas sūnų laimingą, pasakė: „Turėjau tada užstoti Kasparą. Ne tylėti.“ Grįžęs jis pats nuvažiavo pas tėvus ir ilgai su jais kalbėjosi. Nežinau, ką jie vienas kitam pasakė. Bet nuo tada uošvė Kasparui skambina kas savaitę.
Ką verta žinoti
Vaikai labai jautriai pajunta, kai jie yra išskiriami iš kitų. Net ir smulkūs dalykai, tokie kaip nepakvietimas į bendrą kelionę, gali ilgam įstrigti. Jei vaikas turi ypatingų poreikių, verta atvirai aptarti su artimaisiais, kaip jam padėti, o ne palikti jį nuošalyje. Ir kartais geriausias atsakas į nuoskaudą yra sukurti vaikui jo paties gerą prisiminimą.
Ar jūsų šeimoje seneliai visus anūkus myli vienodai?
Nuotrauka: Trogain, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
