Kas nutiktų, jei tūkstančiai turistų vietoj vienos garsios aikštės pasiskirstytų po dvidešimt kaimų?
Būtent tai daro viena tyliai populiarėjanti atostogų forma — žygiai pėsčiomis. Kol Europos lankomiausi miestai dūsta nuo minių, keliautojai su kuprinėmis renkasi takus, kaimo keliukus ir maršrutus, apie kuriuos autobusų gidai net neužsimena. Ir tai, pasirodo, ne tik malonesnis, bet ir matematiškai protingesnis būdas keliauti.
Kodėl vaikščiojimas išsklaido minią
Perteklinis turizmas — tai koncentracijos problema. Ne per daug žmonių apskritai, o per daug jų vienoje vietoje vienu metu.
Dešimt tūkstančių lankytojų vienoje aikštėje ją smaugia. Tie patys dešimt tūkstančių, ištęsti palei šimto kilometrų taką per keliolika gyvenviečių, beveik nejaučiami.
„Takas žmones paskirsto natūraliai. Niekas neina koja kojon”, — paaiškino Eglė, žygių maršrutus rengianti gidė. Kiekviena diena atveda į naują kraštovaizdį ir naują vietą, tad spaudimas niekur nesusikaupia.
Kur nukeliauja pinigai
Antra priežastis — ekonominė, ir dar įdomesnė.
Masiniame turizme didžioji pinigų dalis „nuteka”: tarptautiniam tinklui, kruizų operatoriui, tarpininkui. Vietiniam lieka trupiniai.
Žygeivis leidžia pinigus kitaip. Duona — kaimo kepykloje. Nakvynė — šeimos svečių namuose. Pietūs — pakelės užeigoje.
„Kai praeina dešimt žygeivių, mūsų kaimas tą pajunta iš karto”, — nusijuokė Yannis, mažos Kretos užeigos šeimininkas. Kiekvienas euras čia lieka arčiau to, kas jį uždirbo.
Kur Europoje eiti
Ryškiausi takai veda toliau nuo triukšmo. Kretoje ir Naksose Kikladų kalvų takai jungia kaimą su kaimu. Italijoje — Amalfio pakrantė ir terasuota Sardinija. Ispanijoje Camino maršrutai ir Astūrijos vidus siūlo ramybę bei tikrą vietos charakterį.
Portugalijos Algarvė, Slovėnijos Alpių slėniai ir Škotijos Hebridai užbaigia sąrašą tiems, kas ieško erdvės, o ne selfių eilės.
Kada tai neveikia
Būtų nesąžininga nutylėti. Žygis tinka ne visiems ir ne visada.
Ilgi maršrutai reikalauja fizinės formos, o kalnų takai — pasirengimo. Ir yra paradoksas: kai takas pats tampa garsus, jis irgi perpildomas — kaip nutiko kai kuriems Činkvė Terė ruožams, kur dabar eilės vingiuoja pačiu taku.
„Nesiųsčiau visų į vieną garsų taką. Taip tik perkeli minią iš aikštės ant tako”, — pridūrė Eglė.
Sprendimas veikia tik tol, kol žmonės renkasi tikrai skirtingus maršrutus, o ne tą patį „instagraminį” ruožą.
Tad kitą kartą planuodamas kelionę paklausk savęs paprasto dalyko: ar nori pamatyti vietą, ar tik nusifotografuoti ten, kur jau stovėjo milijonas? Nuo šito vieno atsakymo priklauso ne tik tavo atostogos — bet ir tai, kokį miestelį paliksi kitam.
