Bledas – vienas labiausiai fotografuojamų Europos ežerų. Bažnytėlė saloje, pilis ant uolos, minios su telefonais rankose. Tačiau vos keliolika minučių kelio nuo jo, ant aukštos terasos virš Savos upės, yra miestelis, kurį dauguma Bledo lankytojų pravažiuoja. Radovljica – viduramžių senamiestis, kuriame kvepia medumi, cinamonu ir meduoliais, o laikas, regis, teka lėčiau.
Italų kelionių portalas „SiViaggia“ šį rudenį Radovljicą pristatė kaip saldų viduramžių miestą, kuriame tradicija ir skonis neatsiejami. Ir tai ne vien gražūs žodžiai.
Bitininkystės sostinė
Slovėnai – bitininkų tauta. Šalyje gyvena apie du milijonus žmonių, o bitininkų – apie 10 tūkstančių. Pagal bitininkų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Slovėnija yra tarp pirmaujančių pasaulyje. Čia gyvena ir savita bičių porūšė – Karniolos bitė, kuri vertinama visame pasaulyje dėl ramaus būdo. Būtent Slovėnijos iniciatyva Jungtinės Tautos gegužės 20-ąją paskelbė Pasauline bičių diena – tai Antono Janšos, XVIII a. bitininkystės pradininko, gimtadienis. Jansa gimė Breznicoje, visai netoli Radovljicos.
Radovljicos dvare veikia Bitininkystės muziejus, vienas įdomiausių savo srityje Europoje. Jo garsiausia kolekcija – tapyti avilių priekiniai skydeliai, slovėniškai „panjske končnice“. XVIII–XIX a. ūkininkai juos puošė religinėmis scenomis, kasdienio gyvenimo epizodais ir humoristiniais piešiniais. Tai savotiškas liaudies komiksas, iš kurio galima sužinoti, kuo juokėsi ir ko bijojo Alpių kaimo žmonės.
Meduolių namai
Antras Radovljicos simbolis – meduoliai. Senamiestyje veikia Lectar – užeiga, kurios istorija siekia daugiau nei du šimtmečius ir kuri garsėja meduolių širdelėmis, slovėniškai „lect“. Raudonos, puoštos baltu glajumi ir mažu veidrodėliu ar eilėraščiu viduryje, jos tradiciškai buvo dovanojamos mylimiesiems per muges ir šventes.
Lectar dirbtuvėje galima pamatyti, kaip šios širdelės gaminamos, ir pabandyti išsipuošti savo. Būtent iš čia ir kyla tas cinamono bei medaus kvapas, kuris senamiestyje jaučiamas jau prie įėjimo.
Senamiestis ant terasos
Radovljicos senamiestis – vienas geriausiai išsilaikiusių viduramžių miestų branduolių Slovėnijoje. Jo širdis – pailga Linharto aikštė, pavadinta slovėnų dramaturgo ir istoriko Antono Tomažo Linharto, gimusio šiame mieste, garbei. Aplink aikštę – gotikiniai ir baroko namai su freskomis ant fasadų, arkomis ir mediniais balkonais.
Iš aikštės krašto atsiveria vaizdas į Savos slėnį ir Julijos Alpes, įskaitant aukščiausią Slovėnijos kalną – Triglavą. Senamiestis išsidėstęs ant natūralios terasos, kurios kraštas dar viduramžiais buvo įtvirtintas, todėl iš kai kurių vietų atrodo, kad stovi ant miesto sienos.
Bičių namai, kurie panašūs į lietuviškus
Lietuviui Slovėnijos bitininkystė gali pasirodyti netikėtai artima. Kaip ir mūsų kaimuose, čia ilgą laiką bitės buvo ūkio dalis, o medus – ne prekė, o kasdienis maistas ir vaistas. Skirtumas tas, kad slovėnai sugalvojo savitą avilio formą: stačiakampes dėžes, sudėtas viena ant kitos medinėse pastogėse, vadinamosiose „čebelnjakuose“. Jas galima pamatyti visoje Gorenjskoje, dažnai šalia ūkių ar tiesiog pakelėse.
Kai kurie bitininkai siūlo ekskursijas ir degustacijas, o aplink Radovljicą veikia ir apiterapijos nameliai, kuriuose galima pailsėti klausantis bičių dūzgimo ir kvėpuojant avilio oru. Skamba neįprastai, bet slovėnams tai rimta tradicija.
Šokolado festivalis
Radovljica garsėja ir saldžiu renginiu – šokolado festivaliu, kuris kasmet pavasarį į senamiestį sutraukia tūkstančius lankytojų. Šokoladininkai iš Slovėnijos ir kaimyninių šalių siūlo degustacijas, dirbtuves ir parodas. Jei kelionę planuojate pavasarį, verta pasitikrinti festivalio datas.
Kodėl būtent ruduo
Ruduo Gorenjskos regione – ypač gražus metas. Alpių šlaitai nusidažo geltonai ir raudonai, rytais virš Savos plaukia rūkas, o Bledo ir Bohinjo ežerai ištuštėja nuo vasaros turistų. Radovljica tokiu metu – puiki bazė: nakvynė čia pigesnė nei Blede, o iki ežero – vos keli kilometrai.
Vaikščiojant pačiu miesteliu verta nusileisti ir prie Savos upės: nuo senamiesčio terasos žemyn veda takai, o upės pakrantėje rudenį būna beveik tuščia. Tai gera vieta pasivaikščioti po pietų Lectar užeigoje.
Iš Radovljicos taip pat lengva pasiekti Vintgario tarpeklį, Bohinjo ežerą ir Kropos kalvių kaimą, garsėjantį vinių kalimo tradicija. Visa tai vienoje vietoje – reta Europoje kombinacija.
Kaip nuvykti iš Lietuvos
Radovljica nutolusi apie 50 km nuo Liublianos ir maždaug 25 minutes kelio nuo Liublianos oro uosto. Tiesioginių skrydžių iš Vilniaus į Liublianą nėra, todėl tenka skristi su persėdimu arba rinktis Vieną, Zalcburgą ar Triestą ir toliau keliauti automobiliu. Daugelis lietuvių Slovėniją lanko automobiliu, keliaudami į Kroatiją ar Italiją – tada Radovljica tampa patogia nakvyne pakeliui.
Nakvynės Radovljicoje dažniausiai siūlomos nedideliuose šeimos viešbučiuose ir svečių namuose senamiestyje ar jo prieigose. Ne sezono metu jos gerokai pigesnės nei Blede, o vietiniai šeimininkai noriai pataria, kur paragauti medaus ar kurį žygio taką rinktis.
Miestelyje yra ir geležinkelio stotis, todėl iš Liublianos čia galima atvažiuoti traukiniu. O kai senamiestis apeitas, vertas laikas sugrįžti į Lectar – ne tik dėl meduolių, bet ir dėl tradicinės slovėnų virtuvės.
