Filipinuose atsirado sala, kurios politinius sprendimus priima ne žmonės, o septyniolika dirbtinio intelekto programų. Kiekviena jų sukurta kaip istorinės asmenybės skaitmeninis atspindys. Tarp jų — Čerčilis, Gandis, Mandela, Leonardas da Vinčis, Saulės Dzu.

Ir daugiau nei dvylika tūkstančių žmonių iš viso pasaulio jau pateikė paraiškas ten gyventi.

Kaip veikia DI taryba

Septyniolikos dirbtinių intelektų taryba veikia kaip savotiškas parlamentas, kuriame nėra nei rinkimų kampanijų, nei partinių interesų, nei lobistų. Kiekvienas narys apmokytas remiantis savo prototipo tekstais, kalbomis ir filosofiniais raštais. Čerčilis „mąsto” remdamasis savo karo laikų sprendimais ir parlamentinėmis kalbomis. Gandis — nesmurto principu. Markas Aurelijus — stoikų filosofija ir „Apmąstymais”.

Taryba svarsto konstitucinius klausimus ir balsuoja. Patvirtintus sprendimus vykdo žmonės — agentai, kurie veikia kaip vykdomoji valdžia.

Tačiau čia atsiranda svarbiausias saugiklis. Devyni išrinkti gyventojai sudaro Žmonių Apsaugos Asamblėją, kuri turi veto teisę. Jei DI priima sprendimą, kuris gali pakenkti žmonėms — asamblėja jį sustabdo.

Bent jau teoriškai.

Kodėl tiek žmonių nori ten gyventi

Dvylika tūkstančių paraiškų — tai ne smalsumas. Tai signalas.

Projektas pritraukia žmones, kurie nusivylę tradicine politika. Jiems DI taryba žada tai, ko nepateikia jokie rinkimai — sprendimus, priimamus be partinės ideologijos, be asmeninių ambicijų, be korupcijos.

Dirbtinis intelektas neturi ego. Nedalyvauja rinkimų kampanijose. Nesivaržo dėl galios. Jo sprendimai grindžiami filosofiniais principais, ne trumpalaikiais interesais. Bent jau taip skamba pažadas.

Be to, pats eksperimentas traukia skaitmeninius pionierius ir technologijų entuziastus, ieškančius alternatyvių visuomenės modelių. Mikrovalstybė be tradicinės biurokratijos, su skaidriais algoritmais ir filosofine baze — tai patraukli vizija tiems, kurie jaučiasi įstrigę esamose sistemose.

Kas gali nutikti blogai

Tačiau kritikai kelia nepatogius klausimus. Ir jie pagrįsti.

Žmogaus priežiūros mechanizmai — devynių žmonių asamblėja — niekada nebuvo išbandyti dideliu mastu. Kas nutiks, kai DI taryba priims sprendimą, kuriam prieštaraus ne devyni, o devyni tūkstančiai gyventojų? Kas nutiks, kai algoritminis Čerčilis ir algoritminis Gandis prieis prie priešingų išvadų — ir sistema turės rinktis?

Be to, ateities planuose numatyta suteikti DI nepriklausomą finansinę prieigą — savotišką skaitmeninę piniginę, kuria algoritmas galės disponuoti savarankiškai. Tai reiškia, kad dirbtinis intelektas galės ne tik spręsti, bet ir leisti pinigus. O kur pinigai — ten ir rizika, kuri reikalauja ne filosofinių principų, o griežtų apsaugos mechanizmų.

Projekto kūrėjai pripažįsta egzistencinius pavojus — nuo ginklų įsigijimo iki teritorinės agresijos — tačiau juos laiko mažai tikėtinais.

Ar Sensey veiks? Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Jei dirbtinis intelektas sugebės valdyti salą geriau nei žmonės valdo valstybes — tai pakeis ne tik vieną salą. Tai pakeis pokalbį apie tai, kam apskritai reikia politikų. O jei nesugebės — tai bus dar vienas brangus technologinis eksperimentas, kuris priminė seną tiesą: net genialiausias algoritmas neatstos žmogaus, kuris supranta, ką reiškia gyventi tarp kitų žmonių. Bet vienu ar kitu atveju — dvylika tūkstančių žmonių jau balsavo kojomis. Ir tai yra pats įdomiausias dalykas visoje šioje istorijoje.