Pamačiau tą nuotrauką ir iš pradžių buvau tikra, kad ji sumontuota.

Smėlio nesimatė. Vandens beveik nesimatė. Tik žmonės. Galvos prie galvos, skėčiai prie skėčių, spalvota masė, driekęsi tiek, kiek užmato akis.

„Pažiūrėk į šitą, — parodžiau vyrui telefoną. — Kaip manai, kur tai?”

Jis prisimerkė. „Koks nors festivalis?”

Ne festivalis. Paprastas paplūdimys. Paprasta vasaros diena.

Vieta vadinasi Dameiša ir yra Šendžene, Kinijoje. Ir tai — vienas tirščiausių, o gal ir pats tirščiausias paplūdimys visame pasaulyje.

Ilgai negalėjau atplėšti akių nuo tos nuotraukos. Kaip tai apskritai įmanoma? Kas verčia tiek žmonių susigrūsti į vieną vietą? Ir kodėl, matant tokį vaizdą, jie vis tiek grįžta?

Skaičiai, kurie sunkiai telpa galvoje

Dameišos pakrantė tesiekia 1,8 kilometro. Tiek. Trumpesnė nei daugelis mūsų pajūrio ruožų.

O dabar — skaičius. Karščiausiomis dienomis čia vienu metu susirenka iki 200 tūkstančių žmonių.

Du šimtai tūkstančių. Beveik trys pilni Kauno miesto stadionai, sugrūsti į vieną nedidelę smėlio juostą.

Nuotraukose tai atrodo nerealiai: smėlis tiesiog dingsta po minia. Nelieka nė lopinėlio tuščios vietos. Turistai socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdais, kuriuose nuo kranto iki vandens driekiasi ištisinis žmonių srautas, be jokio tarpo.

Įsivaizduok tvankią vasaros dieną. Karštis. Šimtai tūkstančių įkaitusių kūnų. Ir viena siaura smėlio juosta, kurioje visi nori atsidurti tuo pačiu metu. Vaizdas primena nebe poilsį, o kažkokį didžiulį po atviru dangumi vykstantį renginį.

Ir čia prasideda tikrasis absurdas. Kai kurie poilsiautojai atsiliepimų platformose skundžiasi, kad jiems buvo sunku ne tik rasti vietą ant smėlio — bet net prieiti prie vandens.

„Norėjau tik įbristi iki kelių, — pasakojo vienas lankytojas. — Užtruko gerą pusvalandį, kol prasibroviau iki bangos.”

Kodėl visi plūsta būtent čia

Logiškas klausimas: kodėl žmonės renkasi vietą, kurioje sunku net pajudėti?

Atsakymas paprastas. Ir jį sudaro tik du žodžiai.

Patogumas ir nemokamai.

Dameiša pasiekiama juokingai lengvai. Prie pat paplūdimio sustoja keli autobusų maršrutai, o metro stotis — tiesiai priešais. Nereikia nei ilgai važiuoti, nei narplioti sudėtingų persėdimų. Išlipai — ir jau esi prie jūros.

Antra priežastis dar svaresnė. Įėjimas visiškai nemokamas. Jokių bilietų, jokių mokesčių. Vieša erdvė, kurioje kiekvienas gali oficialiai ilsėtis, kiek širdis geidžia.

Sudėk viską kartu — milžiniškas miestas šalia, patogus transportas ir nulinė kaina — ir gauni tobulą receptą rekordinei miniai. Kai kažkas nemokama ir po ranka, žmonės ateina. Visi iškart.

Ir nepamirškim, koks tai miestas. Šendžene gyvena maždaug 17 milijonų žmonių — tai vienas didžiausių ir sparčiausiai augusių Kinijos megapolių. Net jei tik menka dalis miestiečių karštą dieną sumano nueiti prie jūros, kalbame apie šimtus tūkstančių. O jūra čia — viena, ir prieinamiausias jos ruožas irgi vienas.

Kai valdžia priversta skaičiuoti žmones

Ilgainiui minia tapo tokia, kad Šendženo valdžia nebegalėjo tiesiog stebėti iš šalies.

Pastaraisiais metais nuo gegužės iki spalio lankytojų srautas ribojamas dirbtinai. Į paplūdimį per dieną įleidžiama maždaug 80 tūkstančių žmonių. O norint patekti, reikia iš anksto užsiregistruoti — be privalomos rezervacijos gali paprasčiausiai nepraeiti pro vartus.

Stabtelėkim ties tuo. Aštuoniasdešimt tūkstančių per dieną — ir tai laikoma apribojimu. Sumažinta, „ramesne” versija.

Nes be jokių ribų kai kuriomis ypač karštomis dienomis čia susirinkdavo tie patys 200 tūkstančių. Būtent tada įprastas pasivaikščiojimas palei krantą virsta tikru iššūkiu. O apie ramų plaukiojimą ar poilsį saulėje tokiomis sąlygomis net nėra ko svajoti.

Įsivaizduok: atvažiuoji atsipalaiduoti, o turi kovoti dėl kiekvieno žingsnio smėlyje.

Todėl išankstinė registracija čia — ne biurokratinis kaprizas, o būtinybė. Be jos pakrantė virstų nevaldoma. Vietiniai jau įprato: nori vasarą į Dameišą — planuok iš anksto, lygiai taip pat, kaip planuotum bilietus į koncertą. Spontaniškai užsukti pamirštuok.

Nemeilė, kuri nieko nekeičia

O dabar — įdomiausia.

Nepaisant gausybės neigiamų atsiliepimų, Dameiša populiarumo nė kiek nepraranda. Kiekvieną vasarą minios sugrįžta. Nuotraukos vėl plinta po socialinius tinklus. Ir viskas kartojasi iš naujo, tarsi niekas nieko nesimokytų.

Paklausiau pažįstamos, kuri kurį laiką gyveno Kinijoje, ar tai tikrai taip beprotiška, kaip atrodo nuotraukose.

„Dar beprotiškiau, — nusijuokė ji. — Bet žmonės ten važiuoja ne dėl ramybės. Jie važiuoja būti kartu. Minia jų negąsdina — ji jiems yra dalis viso įspūdžio.”

Ir tada man toptelėjo mintis, kurios ilgai negalėjau paleisti. Mums minia paplūdimyje — tikras košmaras. O kažkam kitam, kitame pasaulio krašte, būtent ta pati minia ir yra šventė. Tas pats vaizdas vienam kelia siaubą, o kitam — jaukumą.

Gal viskas priklauso ne nuo paplūdimio, o nuo to, ko jame ieškai.

Tad kitą kartą, kai savame pajūryje suirsi dėl per arti rankšluostį pasitiesusio kaimyno, prisimink Dameišą. Ir tyliai paklausk savęs: ar tavo paplūdimys tikrai toks jau perpildytas?