Kai gimė pirmasis anūkas Matas, man buvo penkiasdešimt ketveri. Dukra Kristina grįžo į darbą po pusės metų, ir aš pasiūliau padėti. Išėjau iš savo darbo parduotuvėje, nes pensijos jau buvo netoli. Matą prižiūrėjau nuo ryto iki vakaro, penkias dienas per savaitę.
Po trejų metų gimė Ugnė. Prižiūrėjau ir ją. Po dar ketverių – sūnaus dukra Austėja. Ir ją.
Dvylika metų. Kasdien. Darželiai, būreliai, ligos, receptai, pamokos. Mano gyvenimas tapo anūkų tvarkaraščiu. Aš buvau laiminga, bet kartais naktimis galvodavau: kada bus mano laikas?
Ketvirtas anūkas
Pernai rudenį sūnaus žmona Indrė pranešė, kad laukiasi antro vaiko. Visi džiaugėsi. Aš irgi. Tik per Kalėdas, prie stalo, Indrė pasakė:
„Mama, mes jau suplanavome. Aš grįšiu į darbą po keturių mėnesių, o jūs, kaip visada, prižiūrėsite. Jūs gi tai taip gerai darote.“
Visi linksėjo. Niekas nepaklausė manęs.
Man šešiasdešimt šešeri. Mano nugara skauda kas rytą. Gydytoja jau dvejus metus kartoja, kad man reikia daugiau judėti ir mažiau kelti. Ir aš staiga supratau, kad jei dabar sutiksiu, dar trejus ar ketverius metus mano gyvenimas bus vėl ne mano.
Mano „ne“
Po švenčių paprašiau visų susirinkti pas mane. Ant stalo padėjau pyragą ir arbatą.
„Vaikai, aš jus visus labai myliu. Ir anūkus myliu. Bet ketvirtojo anūko kasdien prižiūrėti negalėsiu. Dvylika metų prižiūrėjau tris. Dabar noriu kelerių metų sau.“
Indrė pravirko. Sūnus Gediminas susiraukė. Kristina paklausė: „Mama, ar tu ant mūsų pyksti?“
„Nepykstu“, – atsakiau. – „Aš tiesiog noriu pagaliau pamatyti fjordus.“
Visi nusijuokė. Jie manė, kad juokauju.
Prieš kruizą ilgai abejojau. Draugės klausinėjo, ar nebijau viena, ar nebūsiu per sena tokiam laivui. Viena net pasakė: „Kam tau tie fjordai, geriau anūkams padėk.“ Bet aš jau buvau nusprendusi. Nusipirkau neperšlampamą striukę, patogius batus ir mažą žiūronų porą. Ir vakarais vartydavau tą seną atviruką, kurį saugojau keturiasdešimt metų.
Fjordai
Apie Norvegijos fjordus svajojau nuo jaunystės. Kai jaunystėje dirbau parduotuvėje, mūsų vedėja parsivežė iš kruizo atvirukų. Krioklys, krentantis nuo uolos tiesiai į vandenį, ir mažas laivas apačioje. Tą atviruką saugojau keturiasdešimt metų.
Kovą nusipirkau kruizą. Savaitė, Kylis – Bergenas – Geirangeris – Flomas. Kainavo beveik visas mano santaupas.
Gegužę išplaukiau.
Ant denio stovėjau valandų valandas. Krioklys „Septynios seserys“ krito nuo uolų tiesiai prieš mane, lygiai kaip tame atviruke. Aš verkiau, o šalia stovėjusi moteris iš Olandijos padavė man servetėlę ir pasakė, kad ji irgi verkė, kai pirmą kartą pamatė.
Laive susipažinau su keliomis pensininkėmis. Mes kartu žaidėme kortomis, ėjome į laivo teatrą, šokome per kapitono vakarienę. Vienai iš jų, kaip ir man, buvo šešiasdešimt šešeri. Ji sakė: „Mes savo darbą padarėme. Dabar mūsų metas.“
Šeima
Kai grįžau, Indrė jau buvo radusi auklę. Kaimynę pensininkę, kuri mielai sutiko. Gediminas atsiprašė, kad nepaklausė manęs anksčiau. Pasakė, kad jie per daug pripratę, jog aš „visada būnu“.
Mažąjį Joną prižiūriu kartą per savaitę, trečiadieniais. Mes einame į parką, maitiname antis. Ir man tai džiaugsmas, ne pareiga.
O kitais metais planuoju Islandiją.
Indrė, mano marti, vėliau man prisipažino, kad tą Kalėdų vakarą ji net nepagalvojo, jog aš galiu atsisakyti. „Jūs visada buvote šalia, ir aš maniau, kad taip bus visada“, – sakė ji. Dabar ji pati mane skatina keliauti. Pernai ji padovanojo man knygą apie Islandiją su užrašu: „Kitam jūsų kruizui.“
Ką verta žinoti
Seneliai yra neįkainojama pagalba šeimoms, bet jų laikas ir jėgos nėra beribės. Prašymas prižiūrėti anūkus turėtų būti būtent prašymas, ne savaime suprantamas lūkestis. O senjorams svarbu nebijoti pasakyti „ne“ ir pasirūpinti savimi, kol sveikata leidžia.
Ar močiutė pasielgė savanaudiškai?
Nuotrauka: Hannes Grobe, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
