Buvo dar visai anksti. Saulė vos kilo, baseinas net neveikė.

Bet gultai jau buvo „užimti”.

Ne žmonių. Rankšluosčių. Visa pirma eilė — nusėta svetimais rankšluosčiais, skrybėlėmis, net vandens buteliukais. O gyvos dvasios šalia — nė vienos.

„Pažiūrėk, — pasakiau vyrui. — Vos penkta valanda ryto, o laisvos vietos jau nebėra.”

Jis tik gūžtelėjo pečiais. „Kažkas atsikėlė anksčiau už mus.”

Tada dar nežinojau, kad kai kur toks „kažkas atsikėlė anksčiau” gali baigtis kur kas blogiau nei sugadintas rytas. Kad dėl tos pačios pirmos eilės prie vandens žmonės kartais susikimba iš tikrųjų — ne juokais, ne žodžiais.

Neseniai viename Atėnų paplūdimyje ginčas dėl gulto pasibaigė tragedija. Aštuoniasdešimt dvejų metų vyras susikirto su kitu, septyniasdešimt šešerių, poilsiautoju. Priežastis — gultas. Po įtempto žodžių apsikeitimo vyresnysis susmuko ir krito ant smėlio. Jis neišgyveno.

Dėl vieno paprasto gulto.

Kodėl visi taip įnirtingai kaunasi

Lengviausia apkaltinti turistus. Godūs, savanaudžiai, keliasi šeštą ryto, kad pasiglemžtų geriausią vietą.

Bet ar tikrai kalti tik jie?

Vienas patyręs keliautojas, apkeliavęs kurortus nuo Egipto iki Ispanijos, sako kitaip. Jo nuomone, didžioji problemos dalis — pačių viešbučių kaltė.

Logika paprasta. Jei viešbutis priima, tarkim, tris šimtus svečių, o prie baseino pastato vos šimtą gultų — kas nutiks? Aišku kas. Žmonės pradės kovą dėl vietos. Ir keltis vis anksčiau, ir anksčiau.

„Aukštesnės klasės viešbučiuose taip nenutinka, — pastebi jis. — Ten gultų užtenka kiekvienam svečiui, tad ir lenktyniauti nėra dėl ko.”

Kitaip tariant, tuščias gultas su vienišu rankšluosčiu dažnai reiškia ne blogą žmogų. O blogą viešbučio matematiką.

Bet yra ir kita, žmogiškoji pusė. Atostogos brangios, o poilsis — trumpas. Žmogus, sumokėjęs nemažus pinigus, jaučia turįs teisę į gerą vietą. Ir kai ta teisė susiduria su kito tokia pat teise, o vietų visiems neužtenka, įtampa auga savaime. Užtenka menkos kibirkšties — vieno žodžio, vieno pastumto rankšluosčio — ir ramus rytas virsta konfliktu.

Kai rankšluostis — nebe vienintelis ginklas

Žmonių išradingumas šioje kovoje neturi ribų.

Rankšluostis — tik pradžia. Poilsiautojai pasakoja matę gultus, „rezervuotus” pačiais keisčiausiais daiktais. Įkąstu ir paliktu sumuštiniu. Viena vienintele kojine. Obuoliu. Išspausta kremo pakuote.

Ir bijok net pagalvoti, kas nutiktų, jei kas nors pabandytų tokį gultą užimti.

Vienas poilsiautojas pasidalijo istorija iš atostogų prie vandenyno. Ryte su šeima atsigulė ant gultų, o po valandos maždaug keturiasdešimčiai minučių nuėjo papusryčiauti. Grįžo — ir gultų nebeliko. Kažkas nurinko jų rankšluosčius, sumetė į krūvą ant smėlio ir ramiausiai atsigulė pats.

„Nebuvome išėję nė visos valandos, — piktinosi jis. — O aplink dar buvo laisvų gultų. Panašu, kad kai kurie tiesiog mėgsta erzinti kitus.”

Ir tokių istorijų — begalė. Kiekvienas dažniau keliaujantis turi bent vieną savąją. Kartais tai tik nervų sugadinęs rytas. Kartais — visą dieną gadinusi nuoskauda. O retkarčiais, kaip parodė Graikija, ir kur kas daugiau.

Ką apie tai mano patys poilsiautojai

Įdomiausia, kad dauguma keliautojų šios praktikos nemėgsta.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad net apie 30 % žmonių mano, jog viešbučiai tokį gultų „rezervavimą” turėtų tiesiog uždrausti. Dar maždaug ketvirtadalis — apie 26 % — vadina tai paprasčiausiu nekultūringumu ir gėda.

O kiek gi pritaria? Vos 18 %. Tik nedidelė dalis mano, kad tai normalu, ir dar mažesnė — kad leistina, jei lieki kažkur netoliese.

Nemaža dalis apklaustųjų — apie 27 % — apskritai neturi nuomonės. Bet tie, kurie turi, dažniausiai kalba tą patį: pasitiestas rankšluostis ant tuščio gulto pusei dienos erzina beveik visus.

Skaičiai aiškūs. Tylioji dauguma šio įpročio nekenčia. Bet kol viešbučiai tyli, o gultų trūksta, rytinės lenktynės tęsiasi ir tęsiasi.

Kai kuriose šalyse valdžia jau bando tokį rezervavimą riboti ar net drausti. Tik, tiesą sakant, tų draudimų laikymasis — jau visai atskira ir liūdna istorija.

Ir mūsų pajūryje — tas pats

Būtų naivu manyti, kad visa tai vyksta tik svetur.

Tą patį vaizdą puikiai pažįstame ir Lietuvoje — viešbučių baseinuose, vandens parkuose, pajūrio kompleksuose. Anksti ryte pasitiestas rankšluostis, o pats savininkas pasirodo tik popiet, kai geriausios vietos jau seniai išgraibstytos.

Skirtumas kol kas vienas. Pas mus tokia kova dažniausiai baigiasi nebent aštresniu žvilgsniu ar piktu žodžiu. Kitur — jau nebe visada.

Ir būtent todėl ta Graikijos istorija tokia krečianti. Ne dėl to, kad ji dažna. O dėl to, kad ji galėjo nutikti bet kur. Bet kuriame baseine. Bet kurį karštą rytą. Dėl bet kurio gulto.

Nes gultas — vis dėlto tik gultas. O jokia pirma eilė prie vandens nėra verta žmogaus gyvybės. Gal būtent tai ir yra vienintelė tikra pamoka, kurią verta parsivežti iš šios istorijos.