Kelionei į Turkiją mes su Edgaru taupėme visus metus. Kiekvieną mėnesį po du šimtus eurų į atskirą sąskaitą. Ji buvo jo vardu, nes, kaip jis sakė, „taip paprasčiau“. Aš jam pervesdavau savo dalį.
Išsirinkome viešbutį Sidėje. Prie pat jūros, su senovės griuvėsiais netoliese. Aš skaičiau apie Apolono šventyklą ir svajojau, kaip vakarais žiūrėsiu į saulėlydį tarp kolonų.
Birželio pradžioje, likus mėnesiui iki kelionės, Edgaras grįžo iš darbo ir per vakarienę pasakė:
„Klausyk, mama šiemet labai pavargusi. Daktarė sakė, kad jai reikia sanatorijos. Tai atostoginius atidaviau jai. Mes galim kitais metais.“
Visi atostoginiai
„Kiek atidavei?“
„Visus. Sanatorija Druskininkuose brangi, o dar kelionė, procedūros…“
Dvidešimt keturi šimtai eurų. Pusė jų – mano pinigai.
Edgaras net nepagalvojo, kad turėtų manęs paklausti. Jam atrodė, kad tai savaime suprantama. Mama pavargusi. Žmona supras.
Jo mama, Zita, šešiasdešimt aštuonerių. Ji kasmet ilsisi sanatorijose, nes jos vyras, Edgaro tėtis, gerai uždirba. Šiemet, kaip vėliau sužinojau, ji tiesiog nenorėjo važiuoti už savo pinigus.
Ką jaučiau
Tą vakarą neverkiau. Buvau per daug pikta. Ne ant Zitos. Ant Edgaro. Kad mano pinigus, mano svajonę ir mano atostogas jis išdalino neklausęs.
„Edgarai, pusė tų pinigų buvo mano.“
„Na, mes gi šeima. Koks skirtumas, kieno.“
„Jei skirtumo nėra, tai kodėl sprendei tu vienas?“
Jis nieko neatsakė. Tik numojo ranka ir įsijungė televizorių.
Kitą rytą paskambinau draugei Linai ir papasakojau viską. Ji ilgai klausėsi, paskui paklausė: „O ko tu pati nori?“ Aš atsakiau, kad noriu prie jūros. Kad visus metus laukiau to saulėlydžio prie kolonų. „Tai važiuok“, – pasakė ji. – „Kodėl tavo atostogos turi priklausyti nuo to, ar Edgaras nusprendžia būti geras sūnus?“ Tie žodžiai man buvo kaip leidimas.
Mano planas
Kitą dieną atsidariau savo asmeninę sąskaitą. Ten buvo kiek atidėta „juodai dienai“, ne daug. Užteko kelionei vienam žmogui, jei atsisakyti brangaus viešbučio. Radau kelionę paskutinės minutės akcija į Sidę. Kitą viešbutį, paprastesnį, bet irgi prie jūros. Liepos pabaigoje.
Edgarui pasakiau po savaitės.
„Aš skrendu į Turkiją. Viena. Už savo pinigus.“
„Kaip tai viena? O aš?“
„Tavo atostoginiai Druskininkuose“, – atsakiau. – „Gali aplankyti mamą sanatorijoje.“
Sidė
Tai buvo pirmoji mano kelionė vienai per keturiasdešimt vienerius metus. Pirmą dieną jaučiausi keistai: viena prie stalo restorane, viena paplūdimyje. Antrą dieną susipažinau su moterimi iš Vokietijos, kuri irgi keliavo viena. Mes kartu ėjome į senovės teatrą, plaukėme laivu prie krioklių, vakarais gėrėme arbatą su granatų sirupu.
Saulėlydį prie Apolono šventyklos aš pamačiau. Taip, kaip svajojau. Tik be Edgaro. Ir, prisipažinsiu, nė kiek nesigailėjau.
Kas toliau
Kai grįžau, Edgaras buvo pasikeitęs. Jis savaitę gyveno vienas, valgė dešreles ir, kaip pats prisipažino, pirmą kartą suprato, kaip tai jaučiasi, kai atostogos atimtos.
Zita, beje, man paskambino. Pasakė, kad jei būtų žinojusi, jog pinigai ir mano, niekada nebūtų jų priėmusi. Ir pasiūlė grąžinti dalį. Aš atsisakiau. Svarbu buvo ne pinigai, o principas.
Dabar mes su Edgaru turime dvi atskiras taupomąsias sąskaitas ir vieną bendrą. Iš bendros jokie pinigai be abiejų sutikimo nejuda. O kitais metais į Turkiją skrisime abu. Edgaras jau pats išsirinko viešbutį Sidėje. Tą patį, kurį aš kadaise norėjau.
Vokietė Heike, su kuria susipažinau Sidėje, dabar mano draugė. Mes susirašinėjame, siunčiame vienai kitai nuotraukas. Ji irgi kadaise keliavo viena „iš pykčio“, o paskui suprato, kad tai geriausia, ką ji padarė sau. Kitais metais ji žada atskristi į Lietuvą. Aš jai jau planuoju parodyti Kuršių neriją.
Ką verta žinoti
Bendros santaupos priklauso abiem sutuoktiniams. Net ir geri ketinimai, tokie kaip padėti tėvams, neturėtų būti įgyvendinami be partnerio žinios. Atskiros ir bendros sąskaitos su aiškiomis taisyklėmis padeda išvengti konfliktų ir išsaugo pasitikėjimą.
Ar galėtumėte atleisti, jei jūsų atostogų pinigus atiduotų kitam?
Nuotrauka: Maksym Kozlenko, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
