Vairuotojo pažymėjimą turiu nuo dvidešimt trejų metų. Bet per dvidešimt dvejus santuokos metus prie vairo sėdėjau tiek kartų, kad galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų. Vyras Gintaras visada sakydavo tą patį: „Tu vis tiek nemoki nei vairuoti, nei žemėlapio skaityti. Sėsk šalia, aš pats.“
Iš pradžių juokdavausi. Paskui pripratau. O dar vėliau ir pati pradėjau tuo tikėti. Jei reikėdavo kur nors nuvažiuoti be jo, rinkdavausi autobusą. Kai mama susirgo ir ją reikėjo vežioti pas gydytojus į Kauną, prašydavau kaimyno.
Kelionės planas
Šią vasarą nusprendėme skristi į Splitą, ten išsinuomoti automobilį ir važiuoti palei Kroatijos pakrantę: Trogyras, Makarska, Dubrovnikas, o pakeliui Krkos nacionalinis parkas. Važiavo ir mūsų sūnus Jokūbas, jam septyniolika.
Kelionę planavau aš: viešbučius, maršrutą, sustojimus. Telefone atsisiunčiau žemėlapius, veikiančius be interneto, nes žinojau, kad kalnuose ryšys būna prastas. Gintarui tai pasirodė juokinga.
„Kam tau tie žemėlapiai? Aš kelią matau ir taip. Vyrai gimsta su kompasu galvoje.“
Prieš kelionę paslapčia peržiūrėjau kelis vaizdo įrašus apie vairavimą Kroatijos kalnų keliais: siauri posūkiai, skardžiai, autobusai, kurie užima visą kelią. Galvojau, kad man to niekada neprireiks. Bet kažkas viduje vis tiek norėjo būti pasiruošęs.
Pirmosios dienos
Splito oro uoste Gintaras paėmė raktelius ir sėdo prie vairo. Navigacija telefone, jo nuomone, „visada veda aplinkkeliais“, todėl jis nusprendė važiuoti „pagal saulę“. Po valandos atsidūrėme kalnų kaimelyje, kur kelias baigėsi prie ožkų aptvaro.
Aš tylėjau. Jokūbas užsidėjo ausines.
Antrą dieną, važiuojant į Makarską, Gintaras praleido posūkį, ir trisdešimt kilometrų važiavome priešinga kryptimi. Kai pasiūliau pažiūrėti į mano žemėlapį, jis suirzo: „Nemokyk manęs vairuoti.“
Trogyre, kol Gintaras ieškojo stovėjimo vietos, mes su Jokūbu jau buvome apėję visą senamiestį. Sūnus, žiūrėdamas į mane, paklausė: „Mama, kodėl tu niekada nevairuoji? Tu juk geriau susigaudai nei tėtis.“ Tada tik nusijuokiau. Bet jo klausimas man nedavė ramybės visą dieną.
Krkos parkas
Krkos nacionaliniame parke viskas apsivertė. Ten daug pėsčiųjų takų ir medinių lieptų tarp krioklių. Gintaras nusprendė eiti „trumpesniu keliu“, kuris, jo manymu, turėjo išvesti prie Skradinski Buk krioklio. Mes su Jokūbu ėjome pagal parko žemėlapį.
Susitarėme susitikti po pusantros valandos prie pagrindinio krioklio. Mes ten buvome po valandos. Gintaro nebuvo nei po pusantros, nei po dviejų. Telefonas neatsiliepė, nes ryšio ten beveik nebuvo.
Po dviejų su puse valandos jis paskambino iš kito parko įėjimo, už kelių kilometrų. Prakaituotas, be vandens, piktas. Buvo pasukęs ne tuo taku ir išėjęs kitoje pusėje.
Atsarginius automobilio raktelius jis buvo palikęs mano rankinėje. Sėdau prie vairo ir pagal žemėlapį be interneto nuvažiavau jo paimti. Jokūbas sėdėjo šalia ir rodė kelią. Pirmą kartą per daug metų vairavau. Rankos šiek tiek drebėjo. Bet nuvažiavau.
Kai Gintaras įsėdo, jis ilgai tylėjo. Paskui paklausė, kaip aš jį radau, jei ryšio nebuvo. Parodžiau telefone tą „juokingą“ žemėlapį be interneto. Jis pažiūrėjo į ekraną, į mane, ir nieko nepasakė. Tik išgėrė visą vandens butelį vienu ypu.
Likusi kelionė
Kai Gintaras įlipo į automobilį, jis norėjo persėsti prie vairo. Aš nepajudėjau.
„Šiandien vairuoju aš“, – pasakiau.
Jis kažką sumurmėjo, bet sėdo į keleivio vietą. Ir taip liko iki pat Dubrovniko. Vairuoti pakrantės keliu, kai jūra driekiasi dešinėje, buvo vienas gražiausių dalykų, kuriuos esu dariusi. Jokūbas nufilmavo mane kalnų serpantine ir išsiuntė visai giminei su prierašu: „Mama – tikra vairuotoja.“
Pakeliui sustojome mažame Stono miestelyje, garsėjančiame austrėmis ir senovinėmis druskos kasyklomis. Gintaras tylėdamas valgė ir žiūrėjo į mane, tarsi matytų pirmą kartą.
Dubrovnike, vakarieniaujant su vaizdu į senamiesčio sienas, jis pagaliau pasakė: „Atsiprašau. Turbūt per daug metų nedaviau tau progos.“
Grįžtant atgal į Splitą Gintaras pats pasiūlė, kad vairuočiau ir paskutinę dieną. O oro uoste, kai grąžinome automobilį, nuomos punkto darbuotoja paklausė, kas buvo pagrindinis vairuotojas. Gintaras atsakė pirmas: „Ji.“
Ko išmokau
Kai žmogui ilgai kartojama, kad jis kažko nemoka, jis pradeda tuo tikėti ir nustoja bandyti. Vairavimas, orientavimasis, sprendimai kelionėje nėra vienos lyties savybė. Tai įgūdžiai, kurie ateina praktikuojantis. Kelionės kartais yra puiki proga juos atrasti iš naujo.
Grįžusi namo užsirašiau į kelias pamokas pas vairavimo instruktorių, kad atgaučiau pasitikėjimą. Dabar į darbą važiuoju pati, o mamą pas gydytojus vežu irgi pati.
O jums yra tekę girdėti, kad kažko „vis tiek nemokate“?
