Vestuvėms taupėme dvejus metus. Didžiąją dalį pinigų suėmė salė, maistas ir muzikantai, bet aš turėjau savo mažą paslaptį: atskirą sąskaitą, į kurią kas mėnesį pervesdavau dalį savo premijų. Planavau staigmeną – dviejų savaičių medaus mėnesį Balyje.
Apie tai svajojau nuo studijų laikų. Ryžių terasos, šventyklos, vandenynas. Dovydas visada sakydavo, kad egzotinės šalys „ne jam“, bet tikėjau, kad pamatęs bilietus apsidžiaugs.
Staigmena
Bilietus įteikiau per vestuvių vakarienę, kai svečiai jau buvo išsiskirstę ir likome tik su artimiausiais. Įdėjau juos į voką su atviruku: „Mūsų pirmoji kelionė kaip vyro ir žmonos.“
Dovydas atplėšė voką, perskaitė ir susiraukė.
„Balis? Ieva, ar tu žinai, kiek tai kainuoja? Ten skristi beveik parą. Karšta, uodai, ir dar kokių nors parazitų pasigausim.“
Svečiai nuščiuvo. Jo mama, sėdėjusi šalia, linktelėjo:
„Tikrai, vaikai, kam jums ta egzotika. Atvažiuokit pas mane į sodybą prie Molėtų. Ežeras, pirtis, grybai.“
„Va, matai“, – Dovydas paglostė man ranką. – „Mama siūlo. Bilietus grąžink, o tuos pinigus įdėsim į buto paskolą. Juk tu protinga.“
Naktis po vestuvių
Tą naktį, kai Dovydas užmigo, sėdėjau viešbučio kambaryje su vestuvine suknele ir tais bilietais rankoje. Bandžiau juos grąžinti internetu. Bilietai buvo negrąžinami. Viešbučio rezervacijoje taip pat buvo galima pakeisti tik datas ar svečio vardą.
Ir tada supratau, kad problema ne pinigai. Dovydas net nepaklausė, kiek laiko aš tai planavau. Kodėl man tai svarbu. Jis tiesiog nusprendė už mus abu. Su savo mamos pritarimu.
Prisiminiau ir kitus dalykus, kuriems anksčiau neteikdavau reikšmės. Kaip butą jis išsirinko po to, kai jį apžiūrėjo jo mama. Kaip vestuvių meniu teko keisti, nes „mama sako, kad lašiša per brangi“. Kaip kiekvieną kartą, kai aš kažko norėdavau, jis paklausdavo: „O ką mama pasakys?“
Kitas planas
Kitą dieną jam pasakiau, kad bilietų grąžinti negalima. Jis gūžtelėjo: „Tai parduok. Arba tegu dingsta.“
Leisti dingti dvejų metų taupymui nesiruošiau. Paskambinau geriausiai draugei Gretai. Ji buvo mano liudininkė ir vienintelė nuo pat pradžių žinojo apie staigmeną.
„Greta, ar gali paimti dvi savaites atostogų nuo kito pirmadienio?“
„Ieva, tu rimtai?“
„Rimčiau nebūna.“
Antrojo keleivio vardą pakeitėme už nemenką mokestį. Dovydas iš pradžių galvojo, kad juokauju. Kai pamatė, kad kraunuosi lagaminą, pasakė, kad tai vaikiška. Kad normali žmona taip nesielgia. Kad mama bus labai nusivylusi.
„Tu galėjai važiuoti su manimi“, – atsakiau. – „Tu pasirinkai sodybą. Važiuok į sodybą.“
Balis
Tos dvi savaitės buvo vienos gražiausių mano gyvenime. Su Greta supomės ant sūpynių virš ryžių terasų prie Ubudo, kopėme į ugnikalnį pasitikti saulėtekio, mokėmės plaukti banglente ir verkėme iš juoko, kai mane apvertė pirmoji banga. Kiekvieną vakarą pasakodavome viena kitai, ką jaučiame. Ir supratau, kad ilgą laiką nebuvau išgirsta.
Dovydas rašė kasdien. Iš pradžių piktai. Paskui vis švelniau. Dešimtą dieną atsiuntė nuotrauką iš sodybos: jis vienas sėdi ant lieptelio prie ežero. Su prierašu: „Čia gražu. Bet be tavęs tuščia.“
Vieną vakarą Uluwatu šventykloje, žiūrėdamos į saulėlydį virš vandenyno, Greta manęs paklausė: „O jei jis nesupras?“ Ilgai galvojau. Paskui atsakiau, kad tada bent jau žinosiu tiesą anksčiau, o ne po dešimties metų. Ji paėmė mane už rankos, ir mes tylėjome, kol saulė visai nusileido.
Kas toliau
Kai grįžau, daug kalbėjomės. Ilgai ir sunkiai. Dovydas pripažino, kad visą gyvenimą sprendimus priimdavo atsižvelgdamas į tai, ką pasakys mama. Kad jam baisu leisti pinigus „kvailystėms“, nes vaikystėje jų visada trūko.
Pradėjome lankytis pas šeimos psichologę. Kitais metais per vestuvių metines nuskridome į Portugaliją. Viešbutį jis išsirinko pats. Ir mamai apie tai pranešė jau grįžę.
Anyta mano sprendimui pritarti ilgai negalėjo. Per Kalėdas ji vis dar paminėdavo „tą Balį“. Bet pernai vasarą, kai mudu su Dovydu atvažiavome pas ją į sodybą savo noru, ji iškepė mano mėgstamą obuolių pyragą ir tyliai pasakė: „Gal ir gerai, kad tada išvažiavai. Jis po to užaugo.“
Ką rodo ši istorija
Medaus mėnuo yra ne tik poilsis, bet ir pirmas bendras šeimos sprendimas. Kai vienas partneris nuvertina kito svajonę ir vietoj pokalbio renkasi tėvų nuomonę, verta sustoti ir paklausti: kieno šeimą mes kuriame? Kompromisas yra tada, kai abu išgirsti, o ne kai vienas tyli.
O kaip manote jūs: ar Ieva turėjo likti ir važiuoti į sodybą?
