Mano sūnui Gediminui sukako keturiasdešimt. Didelė data. Aš norėjau ją pažymėti ypatingai. Jau pavasarį nusprendžiau padovanoti jo šeimai kelionę į Kretą: jam, žmonai Laurai ir dviem anūkams. Dvi savaitės, viešbutis prie jūros, viskas įskaičiuota. Tai beveik visos mano santaupos, bet man atrodė, kad verta.
Dovaną įteikiau anksčiau, mėnesį prieš gimtadienį. Kad galėtų susiplanuoti. Gediminas apkabino mane ir sakė, kad aš geriausia mama pasaulyje. Laura irgi dėkojo, tik kažkaip šaltai.
Žinutė
Likus savaitei iki gimtadienio, gavau SMS.
„Mama, sveika. Šventę darysim namuose, su draugais. Gal geriau neatvažiuok, Laura prieš. Jai su tavim nepatogu, ji nori, kad būtų tik jaunimas. Atšvęsim su tavim kitą kartą. Bučkis.“
Perskaičiau tris kartus. „Laura prieš.“ „Nepatogu.“ „Kitą kartą.“
Mano vienintelio sūnaus keturiasdešimtmetis. Ir aš, jo mama, esu „nepatogi“.
Ką galvojau
Sėdėjau ant sofos gal valandą. Prisiminiau, kaip auginau Gediminą viena, kai jo tėvas mus paliko. Kaip dirbau dviejuose darbuose, kad jis galėtų studijuoti. Kaip padėjau jiems su buto įnašu. Kaip kas savaitę prižiūrėdavau anūkus.
Ir prisiminiau Lauros šaltą „ačiū“ už kelionę.
Tada užsidėjau akinius ir atsidariau kompiuterį.
Kol sėdėjau prie kompiuterio, prisiminiau, kaip Gediminas, dar mažas, kas vakarą manęs laukdavo prie lango, kai grįždavau iš antro darbo. Kaip jis piešdavo man atvirukus su užrašu „Geriausiai mamai“. Kada tas berniukas tapo vyru, kuriam jo mama „nepatogi“? Gal aš per daug daviau ir per mažai prašiau. Gal jis tiesiog niekada neišmoko, kad meilė turi dvi kryptis.
Kelionė
Kelionę pirkau per kelionių agentūrą, savo vardu, savo kortele. Apmokėta buvo tik dalis, likusi suma turėjo būti nuskaičiuota po dviejų savaičių. Atšaukimo sąlygos leido atšaukti nemokamai iki tam tikros datos.
Ta data buvo rytoj.
Paskambinau į agentūrą. Atšaukiau kelionę. Grąžinta buvo visa suma.
Tada parašiau Gediminui.
„Sūneli, gavau tavo žinutę. Supratau. Jei aš esu nepatogi tavo šventėje, tai ir mano dovana turbūt nepatogi. Kelionę atšaukiau. Pinigai grįžo man. Gero gimtadienio. Mama.“
Reakcija
Gediminas paskambino po penkių minučių. Jis rėkė. Sakė, kad aš „pasielgiau kaip vaikas“, kad „negalima atimti dovanų“, kad vaikai jau laukė kelionės.
Aš klausiausi ramiai. Paskui pasakiau:
„Gediminai, dovaną daviau iš meilės. Tu man atsakei, kad aš nepageidaujama. Tu sprendei, kaip elgtis su manimi. Aš sprendžiu, kaip elgtis su savo pinigais.“
Jis padėjo ragelį.
Po savaitės
Gimtadienis praėjo be manęs. Aš tą vakarą nuėjau į teatrą su drauge.
Po savaitės Gediminas atėjo pas mane. Vienas. Be Lauros. Jis sėdėjo virtuvėje ir ilgai tylėjo. Paskui pasakė, kad Laura ne kartą sakė, jog aš „per daug kišuosi“. Kad jis nenorėjo konflikto. Kad jam buvo lengviau paprašyti manęs neatvažiuoti, nei kalbėtis su žmona.
„Ir ką tu dabar jauti?“ – paklausiau.
„Gėdą“, – atsakė jis.
Kaip baigėsi
Mes ilgai kalbėjomės. Paskui kalbėjomės visi trys, su Laura. Pirmą kartą atvirai. Paaiškėjo, kad Laura jautėsi, jog aš ją lyginu su buvusia Gedimino drauge. Aš to net nežinojau.
Kelionę į Kretą jie nusipirko patys. Kitais metais. O tais pinigais, kuriuos atgavau, nuvažiavau su drauge į Rodą. Savaitei. Ir pirmą kartą per dvidešimt metų išleidau pinigus sau.
Rode su drauge Birute vaikščiojome po senamiestį, maudėmės šiltoje jūroje, valgėme suvlakius ir juokėmės kaip mokinės. Vieną vakarą Birutė paklausė, ar aš nesigailiu. Aš pagalvojau ir atsakiau: „Gailiuosi tik vieno. Kad tai darau tik dabar, o ne prieš dvidešimt metų.“ Ji pakėlė taurę su vietiniu vynu, ir mes ilgai žiūrėjome, kaip saulė leidžiasi į jūrą.
Ką verta žinoti
Dovanos turėtų būti duodamos iš meilės, be sąlygų. Bet kai santykiai tampa vienpusiški, verta pagalvoti, ar dovanos nėra tik būdas „nusipirkti“ dėmesį. Atviras pokalbis su vaikais ir jų partneriais dažnai išsprendžia daugiau, nei bet kokia kelionė ar pinigai.
Ar mama turėjo teisę atšaukti dovaną?
