Spalio pabaiga kalnuose gali atrodyti dvejopai. Vieną dieną – auksinis miškas, saulė ir tylūs takai. Kitą – lietus, vėjas, debesys iki pat kelio ir nė menkiausio noro lipti į viršų. Lenkijos pietryčiuose, Pakarpatėje, vietiniai tokiam orui turi paruoštą planą, kuris net neprasideda nuo žygio.
Čia, tarp Beskidų ir Bieščadų, prastą orą priimta ne kentėti, o išnaudoti: muziejai, senos cerkvės, regiono virtuvė, šokolado gėrykla ir pirtis. Toks rinkinys spalio pabaigai ir lapkričiui, kaip sako patys lenkai, tinka geriausiai.
Bieščadai: kai lyja, eik į vidų
Pirmas rudens sustojimas – Sanokas, regiono vartai. Miesto pilyje veikia muziejus su vienu didžiausių ikonų rinkinių Europoje: senos ikonos, gotikos ir baroko skulptūros, antikvariniai laikrodžiai, porcelianas ir tradiciniai regiono drabužiai. Lietui lyjant čia galima praleisti kelias valandas ir visai nepajusti.
Čia pat – liaudies architektūros muziejus po atviru dangumi, vienas didžiausių Lenkijoje. Lengvas lietus jam netrukdo, nes dauguma pastatų atviri lankytojams: medinės cerkvės, senos trobos, karčema, mokykla. Per rūką ir lietų šis kaimas atrodo dar autentiškiau nei per saulę.
Toliau į pietus – Ustšikai Žemutiniai, kur po kelių valandų muziejų norisi ko nors konkretesnio. Vietos užeigoje užsisakykite balandėlių iš tarkuotų bulvių arba virtinių su varške ir bulvėmis: tai Bieščadų klasika, soti ir pigi.
Vetlinoje, pačioje kalnų širdyje, yra vieta, kuri jungia restoraną, kavinę, knygyną ir skaityklą. Būtent čia lenkai siūlo užsisakyti autorinį blyną, kavą ir tiesiog pralaukti prastą orą su knyga rankose. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai lietus kalnuose tampa privalumu.
Žemutiniai Beskidai: istorija, gamta ir šokoladas
Jei lietus sujaukia planus Magūros nacionaliniame parke, ten pat, Krempnoje, veikia parko edukacinis muziejus. Jis pasakoja apie regiono gamtą ir apie lemkų – tautos, kuri čia gyveno šimtmečius ir po karo buvo iškeldinta – istoriją. Kaimų, kurių nebėra, pėdsakai iki šiol matomi miške: akmeniniai kryžiai, vaismedžiai, apleistų cerkvių pamatai.
O jei rudens diena reikalauja ko nors saldesnio, Korčynoje netoli Krosno veikia šokolado gėrykla, kurią lenkai mini kaip vieną geriausių priežasčių atvažiuoti į regioną lapkritį. Karštas tirštas šokoladas, pyragai ir vietos saldumynai – lietingą popietę tai įveikia geriau nei bet koks takas.
Netoliese ir Krosnas, stiklo miestas su stiklo paveldo centru, kuriame galima stebėti, kaip pučiamas stiklas. Dar viena vieta, kurioje oras už lango neturi reikšmės.
Dar viena rudens galimybė – vynas. Pakarpatė per pastaruosius dešimt metų tapo vienu sparčiausiai augančių Lenkijos vynuogynų regionų, o aplink Jaslą ir Krosną veikia keliolika mažų vyninių, kurios lapkritį, po derliaus, mielai priima lankytojus degustacijoms. Lenkiškas vynas vis dar skamba egzotiškai, bet būtent tai ir yra priežastis pabandyti.
O gal tiesiog persikrauti
Patys vietiniai siūlo paprastą formulę prastam orui: trumpas pasivaikščiojimas, viena įdomi atrakcija, geri pietūs, pirtis ir kelios valandos be skubėjimo. Regione gausu nedidelių pensionų su saunomis ir kubilais, o spalio pabaiga ir lapkritis, kai turistų beveik nėra, tokiam poilsiui tinka geriausiai. Kainos, palyginti su Zakopane ar Karkonošais, čia gerokai mažesnės, o žmonių – kelis kartus mažiau.
Regionas turi ir savo rudens kalendorių: lapkričio pradžioje Sanoke ir aplinkiniuose miesteliuose vyksta vietinių produktų mugės, kuriose parduodamas kalnų sūris, medus, naminis vynas ir sūdyta aviena. Tai nėra turistams sukurti renginiai, todėl kainos juose vietinės, o ne atostoginės. Prastas oras tokioms mugėms, tiesą sakant, tik į naudą: visi sulenda po stogu ir prie stalo.
Ką žinoti lietuviams
Pakarpatė nuo Lietuvos nutolusi nemažai: nuo Kauno iki Sanoko – apie 850 kilometrų, maždaug devynios valandos automobiliu. Tai ne savaitgalio kelionė, bet puikus ilgojo savaitgalio ar savaitės maršruto taškas, ypač jei derinamas su Krokuva ar Liublinu.
Pirma, patogiausia važiuoti per Varšuvą ir Liubliną, toliau Žešuvo link. Žešuvas turi ir oro uostą, kurį kai kuriais sezonais sieja pigių skrydžių bendrovės, tad verta patikrinti skrydžius iš Vilniaus ar Varšuvos.
Antra, nuomokitės automobilį arba važiuokite savo. Viešasis transportas Bieščaduose rudenį retas, o įdomiausios vietos išsibarsčiusios per kelias dešimtis kilometrų.
Trečia, spalio pabaigoje ir lapkritį dalis kalnų atrakcijų ir keltuvų užsidaro, bet muziejai, cerkvės ir restoranai veikia. Prieš kelionę pasitikrinkite darbo laikus, nes ne sezono metu jie trumpesni.
Ketvirta, nepraleiskite medinių cerkvių. Kelios jų įtrauktos į UNESCO sąrašą, o rudens rūke jos atrodo kaip iš kito laiko. Lietus čia ne trukdis, o priedas.
Penkta, pasiimkite grynųjų. Mažose kalnų užeigose kortelės ne visada priimamos, o kainos tokios, kad už 10–15 eurų pavalgysite sočiai dviese.
Beskidai moko paprasto dalyko: prastas oras kalnuose – tai ne sugadintos atostogos, o kitokios atostogos. Reikia tik žinoti, kur eiti, kai lyja.
