Berlynas, Miunchenas, Hamburgas – šie trys miestai sutraukia didžiąją dalį Vokietijos turistų. Tuo tarpu pačiame šalies viduryje, tarp Leipcigo ir Frankfurto, stovi miestas su vienu seniausių Europoje apgyvendintų tiltų, dviem katedromis ant vienos kalvos ir tokiu kiekiu bažnyčių bokštų, kad dar viduramžiais gavo pravardę „Tiuringijos Roma”. Italų keliautojų portalas „SiViaggia” ką tik jį pavadino vienu gražiausių ir labiausiai nepastebėtų Vokietijos miestų.
Tai Erfurtas – Tiuringijos sostinė, 215 tūkst. gyventojų miestas, kurį Antrasis pasaulinis karas apėjo beveik nepaliestą.
Tiltas, ant kurio gyvena žmonės
Erfurto simbolis – Krämerbrücke, Pirklių tiltas. Jis pastatytas 1325 metais, yra 120 metrų ilgio ir iš abiejų pusių apstatytas 32 fachverkiniais namais, kuriuose iki šiol gyvena žmonės ir veikia dirbtuvės. Einant tiltu neaišku, kad esi ant tilto: iš abiejų pusių – namai, parduotuvėlės, kavinės, ir tik tarpuose matyti Geros upė apačioje.
Tai ilgiausias apgyvendintas tiltas Europoje į šiaurę nuo Alpių. Panašių yra tik Florencijoje (Ponte Vecchio) ir Venecijoje (Rialto), tačiau tuose ant tilto – auksakalių parduotuvės turistams, o Erfurte – keramikos dirbtuvės, knygynas ir butai su gėlių vazonais ant palangių.
Dvi katedros ant vienos kalvos
Domberg – Katedrų kalva – antras dalykas, dėl kurio miestas gavo „Romos” pravardę. Ant jos greta stovi dvi gotikinės bažnyčios: Šv. Marijos katedra ir Šv. Severio bažnyčia su trimis smailiais bokštais. Iš apačios, nuo Domplatz aikštės, jos atrodo kaip viena milžiniška akmeninė siena su septyniais bokštais, o į viršų veda 70 laiptų, ant kurių vasarą rengiamos operos po atviru dangumi.
Katedroje – Gloriosa, vienas didžiausių viduramžių varpų pasaulyje, nulietas 1497 metais ir sveriantis 11 tonų. Jis skambinamas tik per didžiąsias šventes, ir vietiniai tai žino iš anksto.
Kanalai, apie kuriuos nežino net vokiečiai
Gera upė Erfurte išsišakoja į kelias atšakas, ir senamiestyje tarp namų vingiuoja siauri kanalai su mediniais tiltukais, malūnų liekanomis ir kiemais, kuriuose kadaise dažytojai skalavo audinius. Miestas viduramžiais praturtėjo iš vaido – mėlyno dažo augalo – ir šie kanalai buvo jo gamyklos. Dabar jie – ramiausia senamiesčio dalis: kavinių terasos virš vandens ir antys vietoj turistų.
Čia pat, senamiestyje, stovi Senoji sinagoga – vienas seniausių išlikusių sinagogos pastatų Europoje, kurio pamatai siekia XI amžių. Po restauracijos jame rodomas viduramžių žydų lobis, rastas kasinėjant po kaimyniniu namu.
Liuteris ir dešrelės
Erfurte vienuoliu buvo Martynas Liuteris, o Augustinų vienuolyne iki šiol galima pamatyti jo celę. Tačiau miestas lygiai taip pat didžiuojasi ir Tiuringijos dešrele – Thüringer Rostbratwurst, kuri turi saugomą kilmės nuorodą ir kepama ant grotelių prie kiekvienos aikštės. Vietinių taisyklė: su garstyčiomis, bet niekada su kečupu.
Kas dar aplink
Erfurtas – puikus atspirties taškas Tiuringijai, kurią vokiečiai vadina žaliąja Vokietijos širdimi. Už 25 minučių traukiniu – Veimaras, Gėtės ir Šilerio miestas, Bauhauzo gimtinė, su UNESCO saugomais rūmais ir parkais. Už valandos – Eizenachas su Vartburgo pilimi, kurioje Liuteris išvertė Naująjį Testamentą ir kuri taip pat yra UNESCO paveldo objektas. Trys miestai, trys dienos, visi pasiekiami regioniniu traukiniu už kelis eurus.
Pačiame Erfurte verta nepraleisti Petersberg citadelės – vienos geriausiai išlikusių baroko tvirtovių Vokietijoje, kylančios virš senamiesčio ir atviros nemokamai. Nuo jos sienų matosi visas miestas: katedrų kalva, bažnyčių bokštai ir raudonų stogų jūra. Būtent iš čia aišku, iš kur kilo „Romos” pravardė.
Nakvynė senamiestyje – nuo 70–90 eurų už dvivietį kambarį, ir tai pigiau nei bet kuriame iš trijų didžiųjų Vokietijos miestų. Maistas taip pat: pietūs užeigoje su dešrele, bulvių kukuliais ir alumi – apie 15 eurų.
Tiesioginių skrydžių iš Vilniaus į Erfurtą nėra, bet jų ir nereikia: Berlynas, Frankfurtas ir Leipcigas pasiekiami iš Lietuvos, o iš visų trijų Erfurtas – greitųjų traukinių atstumu. Tai miestas, kurį lengviausia aplankyti pakeliui, ir sunkiausia – užmiršti, kai jau buvai.
Vienas dalykas, kurį verta žinoti planuojant: Erfurte lapkričio pabaigoje–gruodį kalėdinė mugė tęsiasi beveik mėnesį ir sutraukia lankytojų iš visos Vokietijos, tad tuo metu viešbučius reikia rezervuoti kelis mėnesius iš anksto. Likusiu laiku miestas lieka tuo, kuo yra: dideliu, gražiu ir keistai niekam nežinomu.
Jei lieka laiko, verta užsukti ir į egapark – vieną didžiausių botanikos ir sodų parkų Vokietijoje, kuris rudenį pilnas chrizantemų, o vasarą – rožių. Jis vakariniame miesto pakraštyje, pasiekiamas tramvajumi per 15 minučių.
Kaip nuvykti ir kiek užtrunka
Erfurtas – greitųjų traukinių mazgas: iš Berlyno čia pusantros valandos, iš Frankfurto ir Miuncheno – apie dvi. Tai leidžia jį įtraukti kaip dienos ar dviejų sustojimą keliaujant per Vokietiją traukiniu. Senamiestis kompaktiškas, viskas apeinama pėsčiomis.
Geriausias laikas – gruodis, kai Domplatz aikštėje atsidaro viena gražiausių Vokietijos kalėdinių mugių katedrų fone, arba ruduo, kai Krämerbrücke namų kiemai pilni vynuogių lapų. Vasarą miestas gyvas, bet vis tiek be minių: turistų autobusai čia dar neatrado kelio.
Nuotrauka: H. Zell, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons
