Majorka turi minias, Ibiza – vakarėlius. Trečioji didžioji Balearų sala neturi nei vieno, nei kito – ir būtent todėl ji turi tai, ko trūksta anoms dviem: įlankas su tokiu skaidriu turkio spalvos vandeniu, kad britų „The Independent” žurnalistė, ten praleidusi vasarą, jas tiesiai palygino su Maldyvais. Tik be 12 valandų skrydžio ir be vandens vilų kainų.
Tai Menorka. Nuo Majorkos ją skiria 40 minučių skrydžio arba keli valandos keltu, bet pagal atmosferą – ištisas dešimtmetis atgal.
Kodėl čia nėra minių
Atsakymas – 1993 metai. Tada UNESCO paskelbė visą salą biosferos rezervatu, ir nuo to laiko statyba čia griežtai ribojama. Pakrantėje nėra aukštų viešbučių, kurių prisistatė Majorkoje aštuntajame dešimtmetyje, nėra ir pramogų zonų, kaip Ibizoje. Dauguma įlankų pasiekiamos tik pėsčiomis arba laivu, o tai natūraliai atsijoja tuos, kurie nori gulto už 20 metrų nuo automobilio.
Rezultatas – sala, kurioje gyvena apie 100 tūkst. žmonių, o vasaros piko metu turistų būna kelis kartus mažiau nei Majorkoje.
Įlankos, dėl kurių viskas vyksta
Pietinėje pakrantėje – garsiausios: Cala Macarella ir mažesnė jos sesuo Macarelleta, Cala Turqueta, Cala Mitjana. Baltas smulkus smėlis, pušys iki pat vandens ir seklus, skaidrus vanduo, kuriame iš valties matyti dugnas 10 metrų gylyje. Būtent šios įlankos ir yra tas „Maldyvų” palyginimas.
Šiaurinė pakrantė – kitokia: raudonas smėlis, laukinės įlankos, stipresnis vėjas. Cala Pregonda ir Cavalleria čia atrodo kaip kitos planetos krantas. Rudenį, kai pietūs ramūs, šiaurė jau banguoja.
Prie populiariausių įlankų vasarą ribojamas automobilių skaičius, tad eiti pėsčiomis reikia bet kuriuo atveju. Spalį apribojimų nebelieka, o jūra vis dar apie 22–23 laipsnius.
Takas aplink visą salą
Menorka turi tai, ko neturi nė viena kita Balearų sala: Camí de Cavalls – 185 kilometrų ilgio istorinį taką, juosiantį visą pakrantę. Kadaise juo jojo gynybos raiteliai, dabar – vaikšto keliautojai. Takas padalintas į 20 etapų, ir bet kuris iš jų veda pro bent kelias įlankas. Tai geriausias būdas pasiekti paplūdimius, kurių nėra nuomojamų automobilių aikštelėse.
Du miestai
Salos galuose – du visiškai skirtingi miestai. Rytuose – sostinė Maó su vienu didžiausių natūralių uostų Viduržemio jūroje, britų architektūros pėdsakais ir džino distilerija, likusia iš XVIII a. okupacijos. Vakaruose – senoji sostinė Ciutadella su smėlio spalvos rūmais, siauromis gatvelėmis ir uostu, kuriame vakarais sėdi visa Menorka.
Tarp jų – 45 kilometrai, vienas pagrindinis kelias ir keliolika kaimų, kuriuose tebeveikia sūrių ūkiai. Menorkos sūris Mahón-Menorca turi saugomą kilmės nuorodą ir yra pagrindinis suvenyras, kurį verta parsivežti.
Kada važiuoti
Sezonas čia trumpesnis nei Majorkoje: tiesioginiai skrydžiai iš daugumos Europos miestų baigiasi spalį. Tačiau būtent rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia yra geriausias laikas: vanduo dar šiltas, dienos apie 24 laipsnius, o įlankose, kuriose rugpjūtį sunku rasti vietos rankšluosčiui, būna po kelias dešimtis žmonių.
Lietuviams patogiausia skristi į Majorkos Palmą, iš kur į Menorką kursuoja skrydžiai ir keltai. Antras kelias – per Barseloną.
Praktiški dalykai, kurių nepasako brošiūros
Automobilis Menorkoje būtinas. Viešasis transportas jungia tik didesnius miestus, o įlankos pasiekiamos tik keliais, kurie baigiasi aikštelėmis vidury pušyno. Nuoma spalį – nuo 25 eurų per dieną, bet rezervuoti verta iš anksto: pasiūla saloje maža, ir rugsėjį automobilių tiesiog pritrūksta.
Antra – maistas. Menorkos virtuvė kitokia nei Majorkos: čia gimė majonezas (Maó – iš čia ir pavadinimas), čia kepama caldereta de langosta – omarų sriuba, dėl kurios ispanai važiuoja į Fornells kaimą šiaurėje, ir čia gaminamas džinas Xoriguer, kurį vietiniai geria su limonadu vadindami pomada. Pietūs prie uosto Ciutadella kainuoja 20–30 eurų, omarų sriuba Fornells – nuo 40 eurų porcija, bet ji skirta dviem.
Trečia – pietų ir šiaurės vėjai. Jei pučia tramuntana iš šiaurės, pietų įlankos ramios kaip ežeras, o šiaurinės – bangos ir dumbliai. Jei pučia iš pietų – atvirkščiai. Vietiniai kiekvieną rytą tikrina vėjo kryptį ir pagal ją renkasi paplūdimį. Tai paprasta taisyklė, kuri lemia, ar diena bus „Maldyvai”, ar ne.
Ir ketvirta – Monte Toro, aukščiausia salos vieta, 358 metrai. Nuo jos matosi visa Menorka, o giedrą dieną – ir Majorkos kalnai horizonte. Pakilti galima automobiliu, viršuje – vienuolynas ir kavinė.
Nakvynė: saloje mažai viešbučių ir daug kaimo sodybų – agroturismo, paverstų svečių namais su baseinais vidury laukų. Spalį dvivietis kambarys tokioje sodyboje kainuoja 100–150 eurų, vasarą – dvigubai. Kitas variantas – butai Ciutadella senamiestyje, nuo 70 eurų. Svarbu nepasirinkti pietryčių kurortų, tokių kaip Punta Prima ar Cala’n Bosch, kaip bazės visai salai: jie patogūs paplūdimiui prie durų, bet nuo jų iki pagrindinių įlankų – 40 minučių kelio.
Kam ji netinka
Menorka netinka tiems, kurie ieško naktinio gyvenimo, prekybos centrų ir „all inclusive” komplekso su animacija. Vakarais čia tylu, restoranai užsidaro apie vienuoliktą, o pagrindinė pramoga – saulėlydis Cala Morell uolose. Jei tai skamba nuobodžiai – rinkitės Ibizą. Jei skamba kaip atostogos – Balearai turi vieną salą, kurią dar nesugadino.
Nuotrauka: Paul Stephenson, CC BY 2.0, Wikimedia Commons
