Su Vilma draugaujame nuo pirmos klasės. Kartu baigėme mokyklą, buvome viena kitos vestuvėse, kartu išgyvenome skyrybas. Kai pavasarį ji parašė „Važiuojam į Korfu? Radau labai pigų variantą!“, net negalvojau.
„Kiek kainuos?“ – tik paklausiau.
„Vos po šešis šimtus su skrydžiu ir apartamentais. Viską sutvarkysiu pati, tu tik pervesk savo dalį.“
Pervedžiau šešis šimtus. Ir pradėjau laukti birželio.
Atostogos
Korfu buvo nuostabus. Mažas miestelis ant kalno, apartamentai su terasa ir vaizdu į jūrą, alyvmedžiai, taverna prie uosto. Vilma buvo kaip visada linksma ir pilna idėjų: kasdien kokia nors ekskursija, kas vakarą kitas restoranas.
„Neskaičiuok, atostogos!“ – sakydavo ji, kai bandydavau pasitikrinti kainas meniu. – „Paskui susiskaičiuosim.“
Daugiausia mokėdavo ji, savo kortele. Aš kelis kartus susimokėjau už kavą ar ledus. Maniau, kad paskui tiesiog padalysime per pusę.
Vienas dalykas mane šiek tiek užkabino. Apartamentuose Vilma iš pirmos dienos užėmė didesnį kambarį su balkonu, o man liko mažesnis prie virtuvės. Ji nusijuokė: „Tau juk nesvarbu, tu vis tiek anksti keliesi.“ Pagalvojau, kad tikrai nesvarbu.
Paskutinį vakarą Vilma užsakė stalą brangiame restorane ant uolos. Šampanas, omarai, desertai. „Paskutinis vakaras, reikia pasilepinti!“ – sakė ji. Aš valgiau žuvį ir džiaugiausi saulėlydžiu, net nepagalvodama, kad ir ši vakarienė vėliau atsidurs lentelėje. Sąskaitą ji tada pasiėmė pati ir pasakė: „Aš sumokėsiu, nesijaudink.“
Lentelė
Grįžus namo praėjo kelios dienos. Tada telefone gavau žinutę su prisegtu failu. Vilma buvo paruošusi išlaidų lentelę. Spalvotą, su kategorijomis.
Pirmiausia ten buvo apartamentai. Pasirodo, šeši šimtai buvo tik skrydis ir mano kambarys. Jos kambarys su balkonu buvo „brangesnis“, todėl jo kainą ji padalijo per pusę.
Toliau ekskursijos. Plaukimas laivu į Paksų salą, kurį ji užsakė abiem, buvo pažymėtas kaip „bendra“. Bet ir jos masažas viešbučio SPA, apie kurį aš net nežinojau, kažkaip atsidūrė toje pačioje skiltyje.
Vakarienės. Visos padalytos per pusę. Įskaitant tas, per kurias ji užsisakydavo jūros gėrybių lėkštę ir butelį vyno, o aš – salotas ir vandenį.
Pabaigoje didelė raudona eilutė: „Tu man skolinga 740 eurų.“
Pirmiausia norėjau tiesiog sumokėti, kad nekiltų ginčų. Septyni šimtai keturiasdešimt eurų man yra daugiau nei pusė mėnesio algos. Vyras, pamatęs mano veidą, paklausė, kas atsitiko. Kai parodžiau lentelę, jis pasakė tik vieną dalyką: „Pirma susiskaičiuok pati.“
Mano skaičiavimas
Ilgai žiūrėjau į tą lentelę. Paskui atsidariau savo banko išrašą, viešbučio rezervacijos patvirtinimą, kurį ji buvo persiuntusi, ir nuotraukas iš vakarienių. Taip, aš fotografuoju maistą. Šįkart tai pravertė.
Per vakarą sudariau savo lentelę. Paprastą, be spalvų. Mano kambario kaina. Mano dalis už bendrą ekskursiją. Mano patiekalai restoranuose pagal meniu kainas. Mano kava ir ledai, už kuriuos mokėjau pati.
Išėjo, kad esu skolinga ne septynis šimtus keturiasdešimt, o šimtą dvidešimt.
Pervedžiau tą šimtą dvidešimt ir parašiau: „Vilma, čia mano tikroji dalis. Pridedu skaičiavimą. Už tavo kambarį su balkonu, masažą ir vyną aš nemokėsiu.“
Prieš siųsdama žinutę ilgai dvejojau. Ar verta dėl kelių šimtų eurų rizikuoti trisdešimties metų draugyste? Bet supratau, kad čia ne apie pinigus. Jei sumokėčiau, kiekvieną kartą su ja susitikusi jausčiausi apgauta. O tokia draugystė jau nebūtų draugystė.
Mano vyras, perskaitęs abi lenteles, tik nusijuokė: „Tavo skaičiavimas nuobodesnis, bet teisingesnis.“
Kas toliau
Vilma ilgai neatsakė. Paskui parašė, kad esu smulkmeniška, kad tarp draugių taip neskaičiuojama ir kad ji niekada nesitikėjo iš manęs tokio požiūrio.
Nesikalbėjome du mėnesius. Paskui susitikome kavos. Ji neatsiprašė, bet ir nebeužsiminė apie tuos pinigus. Draugystė liko, tik jau kitokia.
Kitais metais su ja vėl važiuosiu. Bet šįkart nuo pirmos dienos kiekviena mokės už save. O kambarius pasiskirstysime burtų keliu.
Vėliau supratau, kad Vilma visada buvo tokia. Mokykloje ji „pasiskolindavo“ mano trintuką ir pamiršdavo grąžinti, studijų laikais pirmoji užimdavo geriausią lovą bendrabutyje. Tada atrodė smulkmenos. Su metais smulkmenos tiesiog pabrango.
Kaip išvengti tokių situacijų
Keliaujant su draugais verta iš anksto susitarti dėl pinigų: kas už ką moka, kaip dalijamos bendros išlaidos ir kas daroma, jei vienas išleidžia daugiau. Patogu naudotis programėlėmis, kuriose kiekvienas įrašo savo išlaidas, o pabaigoje viskas susiskaičiuoja automatiškai. Tai ne smulkmeniškumas. Tai būdas išsaugoti draugystę.
Ar jums yra tekę ginčytis su draugais dėl kelionės išlaidų?
