Yra Europoje valstybė, kurią galima pervažiuoti per 25 minutes, kurios sostinėje gyvena mažiau žmonių nei Garliavoje, ir kurioje nerasite nė vieno tarptautinio viešbučių tinklo. Užtat rasite 400 kilometrų pėsčiųjų takų, XII amžiaus pilį, kurioje iki šiol gyvena valdantis kunigaikštis, ir vienintelį visoje šalyje greito maisto restoraną.

Tai Lichtenšteinas – 25 kilometrų ilgio kunigaikštystė, įsispraudusi tarp Šveicarijos ir Austrijos. Ilgus metus ji buvo laikoma viena mažiausiai lankomų Europos šalių, o dabar, kaip rašo britų „Daily Mail”, ją vis dažniau renkasi keliautojai, pavargę nuo minių Alpių kurortuose.

Šalis be tinklų

Pirmas dalykas, kurį pastebi atvykę: čia nėra įprasto turistinio fono. Nėra Hilton ar Marriott iškabų, nėra Starbucks kampuose, nėra suvenyrų parduotuvių eilių. Vienintelis globalaus greito maisto atstovas – McDonald’s sostinėje Vadūce, ir, pasak vietinių, jis vis tiek pilnas: tiek dėl smalsumo, tiek dėl to, kad kitų variantų tiesiog nėra.

Vietoj viso to – Alpių pievų tyla, mažų kaimų ramybė ir ūkininkų prekybos automatai pakelėse. Į juos įmetus monetas galima išsiimti šviežio medaus, naminių makaronų ar tiesiai iš ūkio atkeliavusio pieno. Jokio pardavėjo, jokių eilių, jokios kasos.

Sostinė, kuri atrodo kaip kaimas

Vadūcas turi apie 6 tūkst. gyventojų ir per pusvalandį apeinamas pėsčiomis. Virš jo, ant uolos, stūkso XII amžiaus pilis – oficiali Hanso Adamo II, dabartinio Lichtenšteino kunigaikščio, rezidencija. Į vidų turistai neįleidžiami, tačiau pati pilis virš miestelio stogų yra pagrindinis orientyras ir dažniausiai fotografuojamas objektas šalyje.

Apačioje – katedra, modernus parlamento pastatas ir Taikos koplyčia. Kadangi Antrojo pasaulinio karo metais šalis išliko neutrali, istorinis užstatymas čia nenukentėjo: tai, ką matote, nėra atstatyta po bombardavimų.

Tankiausias takų tinklas Europoje

Aktyviems keliautojams Lichtenšteinas siūlo daugiau nei 400 kilometrų prižiūrimų pėsčiųjų takų – šalyje, kurios plotas mažesnis nei Kauno miesto. Tai vienas tankiausių maršrutų tinklų žemyne.

Populiariausias – 75 kilometrų „Liechtenstein-Weg”, kuris vingiuoja per visas 11 šalies savivaldybių ir vaizdingiausias vietas. Jį įprasta skaidyti į 5–6 dienų etapus, o nakvojama kaimų svečių namuose.

Kalnų bazė – Malbūno kaimas, esantis maždaug 1600 metrų aukštyje. Vasarą iš čia prasideda žygiai, žiemą – slidinėjimo trasos. Keltuvai kelia į apžvalgos aikšteles, o viršuje laukia kavinės su panoraminiais vaizdais į Reino slėnį ir Šveicarijos Alpes.

Ką valgyti

Po dienos kalnuose vietinės užeigos siūlo sočią tradicinę virtuvę. Nacionalinis patiekalas – Käsknöpfle: mažyčiai miltų kukuliai, gausiai užpilti lydytu sūriu ir karamelizuotais svogūnais. Prie jų įprasta patiekti obuolių padažą – derinys, kuris skamba keistai, bet veikia.

Verta žinoti, kad šalis naudoja Šveicarijos franką ir Šveicarijos kainų lygį. Pietūs užeigoje kainuos 20–30 frankų, kava – apie 5 frankus. Tai ne pigi kryptis, bet, skirtingai nei Šveicarijoje, čia nereikia mokėti už minias.

Ką daryti per dvi dienas

Pirma diena – Vadūcas ir slėnis. Rytą pasivaikščiojimas iki pilies apžvalgos takeliu (apie 20 minučių į kalną nuo centro), tada Kunigaikščio vyno rūsiai – Hofkellerei, kur galima paragauti vietinio pinot noir iš kunigaikščio vynuogynų. Popietę – Kunstmuseum, modernaus meno muziejus juodo akmens kube, kuris netikėtai stiprus tokiam mažam miestui. Vakare – Käsknöpfle vienoje iš užeigų ir pasivaikščiojimas Reino pakrante: kitame krante jau Šveicarija, ir tai matosi iš pievų tvarkingumo.

Antra diena – Malbūnas. Autobusas iš Vadūco į kalnus važiuoja apie 40 minučių. Vasarą ir rudenį čia prasideda žygių takai į Sareis apžvalgos aikštelę (keltuvu arba pėsčiomis) ir į Pfälzerhütte kalnų trobelę prie Austrijos sienos. Žiemą – mažas, bet tvarkingas slidinėjimo kurortas, kuriame slidinėja kunigaikščio šeima ir kuriame nėra eilių prie keltuvų.

Suvenyras, kurį verta parsivežti, – pašto ženklai. Lichtenšteinas šimtmetį buvo kolekcininkų ženklų supervalstybė, o pašto muziejus sostinėje nemokamas. Antras suvenyras – antspaudas pase: už kelis frankus turizmo centre į pasą įspaudžiamas oficialus šalies antspaudas, kurio kitaip, dėl Šengeno, niekas nebeduoda.

Dar vienas niuansas – kalba. Oficiali kalba vokiečių, bet vietinis alemanų dialektas skiriasi nuo to, ko mokoma mokyklose, tad net vokiškai kalbantys lietuviai ne viską supras. Angliškai susikalbama visur, kur susiduriama su turistais, o tokių vietų, kaip minėta, nedaug. Užtat kainų lentelės, tvarkaraščiai ir takų ženklinimas tvarkingi kaip Šveicarijoje: pasiklysti čia sunkiau nei Kauno senamiestyje. Nakvynė – svečių namuose arba trijose keturiose Vadūco ir Malbūno viešbučiuose, nuo 120–150 frankų už dvivietį kambarį. Pigiau – kitapus Reino, Šveicarijos Buchse ar Austrijos Feldkirche, iš kur į kunigaikštystę važiuojama autobusu per 15 minučių.

Kaip nuvykti

Lichtenšteinas neturi nei oro uosto, nei geležinkelio stoties sostinėje. Patogiausias kelias – skrydis į Ciurichą, tada apie valandą traukiniu iki Sargano ar Buchso Šveicarijoje ir autobusu per Reiną. Pasienio kontrolės nėra: šalis priklauso Šengeno erdvei.

Keliautojai, kurie čia jau buvo, pabrėžia vieną dalyką: Lichtenšteinas netinka tiems, kurie ieško pramogų sąrašo. Jis tinka tiems, kurie nori dviejų dienų tylos, Alpių vaizdų ir šalies, kurioje vienintelis McDonald’s yra ne pasirinkimas, o kuriozas.