Eilės prie Koliziejaus, selfių minios ant Venecijos tiltų ir 40 eurų už vidutinišką ossobuco Milane – taip atrodo „tikroji Italija” daugumai keliautojų. Tuo tarpu pietinėje Sardinijos pakrantėje stovi miestas, kuriame romėnų amfiteatras įkaltas tiesiai į kalkakmenio kalvą, paplūdimys baltu smėliu – už 15 minučių nuo centro, o lėkštė makaronų vietinėje užeigoje kainuoja tiek, kiek Romoje – kava su pyragėliu.
Tai Kaljaris (Cagliari), Sardinijos sostinė. Ir šiemet jis mušė rekordus: per pirmus aštuonis 2026-ųjų mėnesius jo oro uostas priėmė 12 proc. daugiau tarptautinių keleivių nei pernai. Vis dėlto, pagal paskutinius pilnus duomenis, miestas per metus sulaukė mažiau nei 400 tūkst. turistų – net nepatenka į Italijos 20-uką. Palyginimui: tiek Venecija sulaukia per porą savaičių.
Miestas, kuriame turistai – tik statistai
Kaljaris išsidėstęs dviem aukštais. Apačioje – Marina ir Stampace kvartalai, prigludę prie uosto: siauros gatvelės, mažytės aikštės, šeimų laikomi barai ir ant kaltinių balkonų džiūstantys skalbiniai. Viršuje – Castello, viduramžių tvirtovės kvartalas su sienomis, į kurį veda monumentalūs Bastione di Saint Remy laiptai.
Castello verta užlipti vien dėl terasų: vaizdas į apatinį miestą ir įlanką primena Lisabonos apžvalgos aikšteles. Tai nėra atsitiktinumas – beveik keturis šimtmečius Sardiniją valdė Ispanija, ir ibėriškas charakteris čia jaučiamas iki šiol. Kvartale stovi Pizos stiliaus katedra, XIV a. Dramblio bokštas (Torre dell’Elefante) su mažyčiu marmuriniu drambliu, davusiu jam vardą, ir senos užeigos, kuriose pietauja vietiniai, o ne ekskursijų grupės.
Svarbiausia – dauguma įžymybių čia neuždarytos už 20 eurų bilieto. Į pirmojo amžiaus romėnų amfiteatrą, iškaltą kalvos šlaite tarp Stampace ir Castello, patenkama už kelis eurus. Dar senesnis sluoksnis – Tuvixeddu nekropolis su maždaug tūkstančiu uolose iškaltų finikiečių ir punų kapų, didžiausias toks Viduržemio jūros regione.
Karibai už 15 minučių
Tiems, kas atvažiuoja ne dėl griuvėsių, yra Poetto – beveik 8 km ilgio miesto paplūdimys, pasiekiamas per 15 minučių. Balto smėlio juosta, skaidrus vanduo, paplūdimio barai ir kaina už du gultus su skėčiu – apie 25–30 eurų.
Tikroji magija prasideda už valandos kelio į rytus, ties Villasimius: pudros baltumo smėlis, elektriškai mėlyna jūra ir flamingai, vaikštantys po seklias lagūnas. Į vakarus, už valandos ir ketvirčio, – Tuerredda įlanka su salele, iki kurios ramią dieną galima nuplaukti, ir laukinis, kopų apsuptas Su Giudeu paplūdimys.
Ir čia Sardinija turi kozirį, kurio neturi žemyninė Italija: spalį dienos temperatūra čia dar laikosi apie 23 laipsnius, jūra – apie 22. Tai vienas paskutinių langų Europoje maudytis be dantų kalenimo.
Kiek tai kainuoja
Keliautojų portalo „Travel Off Path” surinktais duomenimis, savaitgalis Kaljaryje kainuoja pastebimai mažiau nei dvi naktys Romoje ar Milane. Orientacinės 2026 m. kainos:
- Užkandis pizzetta sfoglia – 2–5 eurai
- Pica paprastoje picerijoje – 8–15 eurų
- Makaronai ar malloreddus vietinėje užeigoje – 13–20 eurų
- Mėsos ar žuvies patiekalas – 16–26 eurai
- Kapučinas – 1,5–2,3 euro
- Taurė sardų vyno – 5–8 eurai
- Trijų žvaigždučių viešbutis – 90–170 eurų už naktį
- 90 minučių viešojo transporto bilietas – apie 1,5 euro
- Muziejus ar archeologinė vieta – 3–10 eurų
Sardų virtuvė – atskira italų virtuvės šaka, ir čia nereikia mokėti už „aukštąją” jos versiją. Pavyzdžiui, malloreddus alla Campidanese – mažyčiai makaronai su pomidorais, pekorinu ir pankoliu kvepiančia dešra – su taure vietinio Vermentino už 16–20 eurų yra visiškai normali kaina kukliame restorane prie geležinkelio stoties.
Kodėl visi vis dar miega
Atsakymas paprastas: Olbija. Dauguma užsieniečių skrenda į šiaurės rytų Sardiniją, į Costa Smeralda prabangos kurortus ir garsiausius salos paplūdimius. Ten pat šiemet nutūpė ir pirmieji tiesioginiai skrydžiai iš Niujorko. Kaljaris, nors turi savo oro uostą su sezoniniais skrydžiais iš visos Europos, liko antrame plane.
Rezultatas – maždaug 146 tūkst. gyventojų turintis miestas, kuriame vietiniai tebepietauja savo aikštėse, niekas nevaiko turistų kaip Barselonoje, o Italijos saugumo reitingas keliautojų apklausose siekia 92 balus iš 100. Kišenvagių, kaip visoje Italijoje, pasitaiko, bet masto, būdingo Romai, čia nėra.
Trys dienos Kaljaryje: kaip paskirstyti laiką
Pirmą dieną – miestas. Rytą Marina kvartalas, kol kavinės dar tuščios, tada Bastione laiptais į Castello, katedra, Dramblio bokštas ir pietūs vienoje iš užeigų viršutiniame mieste. Popietę – romėnų amfiteatras ir, jei lieka jėgų, Tuvixeddu nekropolis vakarinėje miesto dalyje. Vakare – Via Roma prie uosto, kur vietiniai eina pasivaikščioti ir gerti aperityvo.
Antrą dieną – Poetto. Autobusas nuo centro važiuoja kas kelias minutes, bilietas 1,5 euro. Paplūdimys toks ilgas, kad net rugpjūtį galima rasti laisvą vietą, o spalį jis beveik tuščias. Prie jo – Molentargius lagūna su flamingais, kurie čia gyvena ištisus metus ir dažnai matomi tiesiog iš kelio.
Trečią dieną – automobilis ir pakrantė. Villasimius į rytus arba Chia ir Tuerredda į vakarus, bet ne abu: tai skirtingos kryptys, ir bandymas aprėpti viską per dieną baigiasi keturiomis valandomis prie vairo. Nuomos automobilis spalį kainuoja apie 25–35 eurus per dieną, benzinas – kaip visoje Italijoje.
Jei lieka ketvirta diena, Sardinija turi Barumini – priešistorinį nuragų kompleksą, UNESCO paveldo objektą už valandos kelio į šiaurę, kurio nėra niekur kitur pasaulyje. Tai yra geriausias argumentas, kodėl Kaljaris vertas ne savaitgalio, o savaitės.
Patarimas lietuviams
Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Kaljarį nėra, tačiau pigių skrydžių bendrovės į jį skraidina iš kelių Europos miestų, tarp jų ir Lenkijos. Jei planuojate Sardiniją ir negalite apsispręsti tarp paplūdimių ir istorijos – Kaljaris yra tas retas atvejis, kai nereikia rinktis. Tik vienas įspėjimas: spalio pabaigoje dalis sezoninių skrydžių baigiasi, tad geriausias langas – iki mėnesio vidurio.
