Su Edvinu buvome kartu aštuonis mėnesius, kai nusprendėme pirmą kartą keliauti dviese. Išsirinkome Barseloną: pigūs skrydžiai iš Vilniaus, jūra, Gaudi, tapas. Aš ten buvau prieš kelerius metus su draugėmis, jis – niekada.
Jau oro uoste pastebėjau, kad jis įsitempęs. Lėktuve tylėjo, o viešbutyje leido man kalbėtis su registratūra, pats stovėjo nuošalyje. Pagalvojau, kad pavargo.
Pirmoji pastaba
Pirmą vakarą nuėjome į nedidelį tapas barą Gotikiniame kvartale. Padavėjas, jaunas katalonas, paklausė, ko norėtume. Atsakiau angliškai, paklausiau, ką jis rekomenduotų, juokavome apie tai, kad mano ispanų kalba baigiasi ties „hola“ ir „gracias“.
Kai padavėjas nuėjo, Edvinas pasilenkė prie manęs.
„Gal gali taip garsiai nekalbėti? Ir ko tu su juo taip flirtuoji?“
Nustebau. „Aš neflirtuoju, aš užsakau maistą.“
„Tavo anglų kalba su tuo akcentu… Visi girdi, kad mes iš Rytų Europos. Nemalonu.“
Pagalvojau, kad tai tik prasta akimirka, ir nusprendžiau nesigilinti.
Kitą rytą jis buvo vėl švelnus ir linksmas, nupirko man kavos ir rožę iš gatvės pardavėjo. Pagalvojau, kad vakarykštė scena buvo tik nuovargio pasekmė. Juk visi kartais pasakome ką nors kvailo.
Trys dienos
Bet pastabos tęsėsi. Prie Sagrada Familia kasos jis man šnibždėjo, kad netaisyčiau jo tarimo „kaip mokytoja“. Kavinėje La Rambloje priekaištavo, kad paklausiau, ar galima kavos su augaliniu pienu: „Visi taip žiūri.“ Barselonetos paplūdimyje susiraukė, kai paprašiau poros iš Olandijos nufotografuoti mus prie jūros.
Iš pradžių galvojau, kad jis gėdijasi manęs. Paskui supratau, kad jis gėdijasi savęs. Angliškai jis kalbėjo labai menkai, ir kiekvienas mano pokalbis su kitais žmonėmis jam priminė, kad jis pats to nemoka. Bet užuot tai pripažinęs, jis nusprendė, kad problema esu aš.
Sagrada Familia viduje, kai saulė pro vitražus nuspalvino visą erdvę mėlyna ir oranžine šviesa, aš stovėjau išsižiojusi. Edvinas tuo metu tikrino telefoną ir skundėsi, kad bilietai per brangūs. Parko Güell terasoje jis atsisakė fotografuotis, nes „čia visi turistai taip daro“. Tą akimirką pagalvojau, kad keliaujame po tą patį miestą, bet visai skirtingose kelionėse.
Antrą vakarą bandžiau su juo pasikalbėti. Pasakiau, kad man nemalonu, kai jis mane taiso ir gėdina. Jis atsakė, kad aš viską per daug sureikšminu ir kad „normalios merginos taip nesielgia“. Pokalbis baigėsi tuo, kad jis nusisuko į sieną ir užmigo.
Paskutinis vakaras
Paskutiniam vakarui buvau rezervavusi staliuką restorane prie uosto. Norėjau, kad kelionė baigtųsi gražiai. Kai padavėja atnešė meniu, paklausiau, kurią paeliją ji siūlytų dviem.
Edvinas užvertė meniu ir lietuviškai, taip garsiai, kad atsisuko gretimas staliukas, pasakė:
„Užteks. Gėda su tavim kur nors eiti. Kalbi kaip kokia gidė, visiems šypsaisi. Aš pats užsisakysiu, o tu patylėk.“
Ir pradėjo badyti pirštu į meniu, garsiai kartodamas „this, this“.
Kažkas manyje tą akimirką nurimo. Atsisukau į padavėją ir angliškai paprašiau: paeliją su jūros gėrybėmis vienam asmeniui, taurę baltojo vyno ir, jei galima, dvi atskiras sąskaitas.
Edvinas pažiūrėjo į mane kaip į svetimą žmogų. Valgėme tylėdami. Aš – savo paeliją, jis – kepsnį, kurio, regis, visai neužsisakinėjo. Susimokėjau už save, palikau arbatpinigių ir išėjau viena pasivaikščioti palei jūrą.
Vaikščiodama palei Barselonetos krantinę jaučiausi keistai lengvai. Gatvės muzikantai grojo gitaromis, poros sėdėjo ant smėlio, kažkas maudėsi naktinėje jūroje. Nusipirkau ledų ir atsisėdau ant suoliuko. Pirmą kartą per visą kelionę niekas nežiūrėjo, kaip aš valgau, kalbu ar šypsausi.
Grįžus
Lėktuve į Vilnių sėdėjome atskirai: vietą pasikeičiau internetu dar viešbutyje. Oro uoste jis pabandė kalbėtis, sakė, kad tiesiog buvo pavargęs, kad tokioje kelionėje visi įsitempia. Atsakiau, kad suprantu, bet nebenoriu daugiau to jausti.
Po kelių mėnesių Barseloną aplankiau dar kartą, su seserimi. Ir tame pačiame restorane prie uosto užsisakiau tą pačią paeliją. Šįkart niekas nesakė, kad man reikia patylėti.
Draugės vėliau klausė, ar nebuvau per griežta. Gal jam tiesiog buvo sunku svetimoje šalyje? Galbūt. Bet sunkumai nesuteikia teisės kitą menkinti. Žmogus, kuris nemoka kalbos, gali paprašyti pagalbos. Žmogus, kuris ją menkina, renkasi kitą kelią.
Ką parodo pirmoji bendra kelionė
Pirmoji bendra kelionė dažnai atskleidžia daugiau nei pusė metų pasimatymų. Nuovargis, nepažįstama aplinka ir būtinybė priimti sprendimus kartu išryškina, kaip žmogus elgiasi, kai jaučiasi nesaugus. Vieni tada paprašo pagalbos, kiti ieško, ką apkaltinti. Užsienio kalbos nemokėti nėra gėda. Gėda yra menkinti tą, kuris moka.
O jums yra tekę kelionėje pamatyti visai kitą savo antrosios pusės veidą?
