„Išsikrauk lagaminą, niekur neskrisi!“ – rėkė vyras. Jis nežinojo, kad jo bilietą aš jau grąžinau

Su drauge Simona susipažinome universitete. Prieš dešimt metų ji ištekėjo už ispano ir išsikraustė į Barseloną. Kasmet ji mane kviesdavo atvažiuoti, ir kasmet aš atsisakydavau. Vyras Robertas nemėgo, kai aš keliaudavau be jo. O kartu su manimi į Barseloną jis važiuoti nenorėjo: „Ką ten veikti? Karšta ir kišenvagiai.“

Šiemet Simonai sukako keturiasdešimt. Ji rengė šventę ir labai prašė, kad atvažiuočiau. Nusipirkau bilietą. Vienam savaitgaliui, penktadienį ten, pirmadienį atgal.

Pirmasis „ne“

Kai pasakiau Robertui, jis susiraukė.

„Viena? Į Barseloną? Kas ten tau tokio? Ten pilna vyrų, kurie tik ir laukia tokių kaip tu.“

Bandžiau juokauti, kad man keturiasdešimt dveji ir kad Barselonos vyrai turi kitų rūpesčių. Jis nesijuokė.

Po dienos jis pareiškė, kad skris kartu. Kad „taip bus saugiau“. Ir nusipirko sau bilietą tuo pačiu skrydžiu. Nepaklausęs manęs, ar aš to noriu. Nepaklausęs Simonos, ar jo laukia.

Žinojau, kaip tai baigsis. Robertas visą savaitgalį sėdės su manimi šventėje, žiūrės į kiekvieną vyrą, su kuriuo aš pakalbėsiu, ir vakare surengs sceną. Taip jau buvo per pusbrolio vestuves ir per mano kolegos gimtadienį.

Ką padariau

Bilietus jis pirko per mano paskyrą avialinijų sistemoje, nes ten buvo išsaugota mano kortelė. Mano kortelė, mano paskyra. Vieną vakarą, kai jis jau miegojo, atsijungiau nuo jo telefono ir atšaukiau jo bilietą. Avialinijos grąžino dalį sumos į mano kortelę.

Galite sakyti, kad tai negražu. Gal ir taip. Bet aš dvidešimt metų prašiau leidimo kiekvienam savo žingsniui. Ir pirmą kartą nusprendžiau, kad prašyti nebereikia.

Simona, kai papasakojau jai telefonu, ką padariau, ilgai tylėjo. Paskui pasakė: „Žinai, aš dešimt metų laukiau, kada tu tai padarysi.“ Pasirodo, ji viską matė. Kiekvieną kartą, kai aš atsisakydavau atvažiuoti, kiekvieną kartą, kai per vaizdo skambutį Robertas sėdėdavo šalia ir klausydavosi. Ji nieko nesakydavo, nes nenorėjo kištis. Bet dabar ji pasakė, kad tai bus geriausia jos gimtadienio dovana.

Penktadienio rytas

Penktadienio rytą krausčiausi lagaminą. Robertas atėjo į miegamąjį ir pamatė, kad kraunuosi tik savo daiktus.

„O kur mano marškiniai?“

„Tu neskrendi“, – pasakiau. – „Tavo bilietą grąžinau.“

Jis ilgai žiūrėjo į mane, lyg nesuprasdamas. Paskui pradėjo rėkti.

„Išsikrauk lagaminą! Niekur neskrisi! Jei išvažiuosi, gali negrįžti!“

Toliau krausčiausi. Įdėjau suknelę Simonos šventei, sandalus, kosmetinę. Paskui užtraukiau užtrauktuką ir paėmiau pasą.

„Robertai, aš grįšiu pirmadienį vakare“, – pasakiau ramiai. – „Jei tada vis dar norėsi, kad negrįžčiau, pasikalbėsime.“

Ir išėjau. Taksi jau laukė prie namo.

Barselona

Tas savaitgalis buvo kaip sapnas. Simona pasitiko mane oro uoste ir abi verkėme apsikabinusios. Šventė vyko jų sodyboje už miesto, po apelsinmedžiais. Šokau iki trečios nakties. Kitą dieną vaikščiojome po Gotikinį kvartalą, valgėme tapas ir kalbėjomės apie viską, ką per dešimt metų buvome praleidusios.

Paskutinį vakarą Simona manęs paklausė: „Ar tu laiminga?“ Ir aš pirmą kartą sau prisipažinau, kad ne.

Pirmadienis

Kai grįžau, Robertas sėdėjo virtuvėje. Jis nerėkė. Pasakė tik: „Galvojau, kad tu negrįši.“

Mes kalbėjomės iki vidurnakčio. Pirmą kartą gyvenime pasakiau jam viską: apie scenas per šventes, apie pavydą, apie tai, kad jaučiuosi kaip kalinė savo namuose. Jis klausėsi. Paskui pasakė, kad jo mama visą vaikystę sakydavo, jog moterys, kurios keliauja vienos, „ieško nuotykių“.

Dabar mes lankomės pas šeimos psichologę. Kas antrą savaitę. Kartais grįžtame susipykę, kartais – susikibę už rankų.

O Simonai jau pažadėjau, kad kitą pavasarį atvažiuosiu vėl.

Šventėje susipažinau su Simonos draugėmis iš Barselonos. Vienai iš jų, katalonei, buvo penkiasdešimt, ir ji pasakojo, kad po skyrybų išmoko keliauti viena. „Pirmą kartą buvo baisu, – juokėsi ji. – Paskui supratau, kad baisu buvo gyventi taip, kaip anksčiau.“ Tie žodžiai man įstrigo. Grįždama lėktuve juos užsirašiau į telefono užrašus. Jie ten tebėra.

Ką verta žinoti

Kontroliuojantis elgesys santykiuose dažnai pateikiamas kaip „rūpestis“ ar „noras apsaugoti“. Draudimai keliauti, bendrauti su draugais ar savarankiškai tvarkyti pinigus yra signalai, kuriuos verta aptarti atvirai, o prireikus kreiptis į specialistus.

Ar žmona pasielgė teisingai, slapta atšaukusi vyro bilietą?

Nuotrauka: Spain. Dirección de Trabajos Hidrográficos
Ferrer y Cafranga, Public domain, Wikimedia Commons