Kai su žmona Simona nusprendėme į Turkiją skristi kartu su jos tėvais, maniau, kad didžiausias iššūkis bus lagaminai. Uošvė Laima visada pasiima tris, „dėl visa ko“. Apie uošvį Algirdą galvojau mažiausiai. Jam šešiasdešimt aštuoneri, buvęs statybų darbų vadovas, žmogus tvirtų pažiūrų ir garsaus balso.
Prie stalo per šventes jis visada būdavo dėmesio centre. Pasakodavo anekdotus, aiškindavo politiką, kritikuodavo televizijos laidų vedėjus. Šeimoje visi buvo pratę. „Toks jau tėtis“, – sakydavo Simona.
Prasidėjo dar prie vartų
Pirmos užuominos pasirodė dar oro uoste. Prie įlaipinimo vartų jis garsiai pasakė, kad „tas jaunimas dabar rengiasi taip, kad tik pižamos trūksta“. Simona švelniai jį pertraukė: „Tėti, tyliau.“ Jis numojo ranka.
Lėktuve mums teko vietos vienoje eilėje: aš prie lango, Simona viduryje, uošvis prie praėjimo. Laima sėdėjo už mūsų. Lėktuvas buvo pilnas: šeimos su vaikais, jaunimas, pensininkai.
Kai pakilome, uošvis pradėjo savo „apžvalgą“.
Dvi valandos komentarų
Apie moterį su tatuiruotėmis ant rankų jis pasakė: „Tai bent paveikslas, kaip kokia tvora.“ Apie stambų vyrą, ėjusį į tualetą: „Tokiems turėtų pardavinėti du bilietus.“ Apie jauną merginą trumpais šortais: „Va, dar Turkijos nepasiekė, o jau išsirengusi.“ Visa tai garsiai, aiškiai, taip, kad girdėtų mažiausiai keturios eilės aplink.
Simona raudo, aš bandžiau jį užkalbinti apie futbolą, apie viešbutį, apie bet ką. Laima iš galo pliaukštelėjo jam per petį. Jis tik nusijuokė: „Ką, jau ir nuomonės turėti nebegalima? Aš tik sakau, ką matau.“
Mergina su šortais, kokių dvidešimties, sėdėjo per praėjimą nuo mūsų. Po jo pastabos ji užsitraukė striukę ant kelių ir nusisuko į langą. Jos draugė kažką tyliai jai kalbėjo. Matėsi, kad ji vos laikosi neapsiverkusi.
Tada man pasidarė ne gėda. Pasidarė pikta.
Įgula įsikiša
Matyt, ne aš vienas taip jaučiausi. Moteris iš priekinės eilės nuėjo į lėktuvo galą ir kažką pasakė stiuardesei. Po kelių minučių prie mūsų priėjo vyresnioji stiuardesė.
Ji pasilenkė prie uošvio ir mandagiai, bet aiškiai pasakė:
„Pone, gavome kelių keleivių skundų dėl jūsų komentarų. Prašau persėsti į laisvą vietą lėktuvo gale ir likusį skrydį elgtis pagarbiai. Priešingu atveju turėsime apie tai pranešti įgulos vadui.“
Uošvis išbalo. Pažiūrėjo į Simoną, į mane, tarsi laukdamas, kad užstosime. Aš atsisegiau saugos diržą, atsistojau ir praleidau jį į praėjimą.
Kai jis su kuprine nuėjo į galą, kažkas priekyje pradėjo ploti. Prisijungė dar keli. Po kelių sekundžių plojo pusė lėktuvo. Ir aš plojau kartu su visais. Mergina su šortais nusišypsojo pro ašaras.
Likusi skrydžio dalis praėjo ramiai. Stiuardesė dar kartą priėjo prie merginos su šortais, atnešė jai vandens ir kažką pasakė, nuo ko ši nusijuokė. Simona sėdėjo užsimerkusi ir laikė mane už rankos. Iš galo jokių komentarų daugiau nebuvo girdėti.
Po to
Antalijoje uošvis su manimi nekalbėjo dvi dienas. Simona iš pradžių irgi pyko ant manęs, kad „nepalaikiau tėčio“. Bet trečią vakarą, kai sėdėjome prie baseino, ji pasakė: „Žinai, aš visą vaikystę jo taip gėdijausi. Ir niekada nieko nesakiau.“
Ji papasakojo, kaip mokykloje bijodavo kviestis drauges į namus, nes tėtis visada rasdavo, ką pasakyti apie jų drabužius, svorį ar šukuoseną. Kaip per jos išleistuves jis garsiai aptarinėjo mokytojas. Ir kaip ji metų metus teisindavo jį kitiems.
Ketvirtą dieną uošvis netikėtai priėjo prie mūsų paplūdimio gulto. Pastovėjo, paskui sumurmėjo: „Gal ir per daug pasakiau. Laima sako, kad pasenau ir tapau bambeklis.“ Tai buvo arčiausiai atsiprašymo, ką iš jo kada nors girdėjau.
Atgal skrendant jis visą kelią tylėjo ir sprendė kryžiažodžius. Kai lėktuvas nusileido, jis pirmas padėjo tai pačiai merginai su šortais nusikelti lagaminą nuo lentynos. Ji jo neatpažino. O gal apsimetė.
Laima vėliau man prisipažino, kad tą dieną lėktuve jautėsi taip, lyg kas būtų nuėmęs nuo jos pečių sunkų maišą. „Keturiasdešimt metų jį teisinau“, – pasakė ji. – „O užteko vienos mandagios stiuardesės.“
Kodėl taip elgiamasi
Kai kurie žmonės įsitikinę, kad „sakyti tiesą“ reiškia garsiai vertinti kitų išvaizdą. Lėktuve tai ypač skaudu, nes niekas negali išeiti, o žodžiai girdimi visiems. Įgula turi teisę užtikrinti, kad skrydis būtų ramus visiems keleiviams, todėl įžeidinėjančius keleivius gali persodinti, o kraštutiniais atvejais net išlaipinti. O tai, kad plojo visas salonas, rodo paprastą dalyką: dauguma žmonių tyli ne todėl, kad sutinka, o todėl, kad nedrįsta būti pirmi.
Ar jums yra tekę skristi su tokiu kaimynu? Kaip reagavote?
