Apie Japoniją pradėjau svajoti, kai man buvo keturiasdešimt. Kolega iš gamyklos, kurioje dirbau inžiniere, nuvažiavo ten į parodą ir parvežė nuotraukų: sakurų žiedai, tvarkingi traukiniai, šventyklos tarp kalnų. Tada nusprendžiau, kad kada nors važiuosiu ir aš.
Rimtai taupyti pradėjau prieš septynerius metus. Kas mėnesį – į atskirą sąskaitą. Kai išėjau į pensiją, ten buvo beveik keturi tūkstančiai eurų.
Pokalbis
Dukra Justina atvažiavo sekmadienį su pyragu, kas jau buvo neįprasta. Po arbatos ji prisėdo arčiau ir pradėjo kalbėti apie butus. Kad nuomotis brangu, kad bankas reikalauja pradinio įnašo, kad jai su draugu trūksta „visai nedaug“.
„Mama, tu gi turi tų santaupų. Ką tu su jomis darysi? Važiuosi į tą Japoniją? Juokinga. Tau šešiasdešimt šešeri, ten skristi keturiolika valandų, o kalbos nemoki. Tai pinigų švaistymas.“
Ir tada ji ištarė frazę, kurią prisiminsiu ilgai:
„Pagalvok apie tai kaip apie investiciją. Butas liks, o kelionė pasibaigs. Ir šiaip, kelionės pensininkams yra kaip saldainiai vaikams. Malonu, bet naudos jokios.“
Ką galvojau
Tą vakarą ilgai sėdėjau virtuvėje. Justina nėra bloga dukra. Ji dirba, stengiasi, ir aš suprantu, kaip sunku jauniems įsigyti būstą. Kai jai buvo dvidešimt penkeri, padėjau jai baigti studijas. Kai ji keitė darbą, pusę metų mokėjau jos nuomą. Aš visada padėdavau.
Bet tą vakarą supratau, kad ji mano santaupas mintyse jau laikė savomis. Ir kad mano svajonę ji pavadino „saldainiu vaikams“.
Prisiminiau savo mamą, kuri visą gyvenimą taupė „vaikams“, o mirė nė karto neišvažiavusi už Lietuvos ribų. Ir pagalvojau: jei ne dabar, tai kada? Kai man bus septyniasdešimt penkeri? Kai kojos tikrai nebeleis?
Prieš apsispręsdama pasitariau su sūnumi, kuris gyvena Klaipėdoje. Jis išklausė ir pasakė paprastai: „Mama, tu mums jau viską davei. Dabar tavo eilė.“ Pasiūlė net padėti išsirinkti kelionę. Tą vakarą pirmą kartą pajutau, kad mano noras nėra kažkas, ką reikia teisinti.
Sprendimas
Kitą savaitę užsiregistravau į grupinę kelionę po Japoniją su lietuviška grupe ir gide. Dvylika dienų: Tokijas, Kiotas, Nara, Fudzi kalnas, Hirošima. Rudenį, kai raudonuoja klevai. Kainavo tris tūkstančius su trupučiu.
Likusius pinigus pervedžiau Justinai. Ne visą sumą, kurios ji prašė, bet tiek, kiek galiu. Ir pridėjau atviruką su Fudzi kalno nuotrauka: „Tai mano investicija į save. Linkiu, kad tavo butas būtų toks pat gražus kaip mano svajonė.“
Justina iš pradžių įsižeidė. Sakė, kad aš savanaudė. Kad jai teks dar metus nuomotis. Dvi savaites ji neskambino.
Tomis dienomis daug galvojau, ar nesu bloga mama. Bet kiekvieną kartą prisimindavau, kad Justinai jau trisdešimt treji. Ji turi darbą, draugą, sveikatą ir visą gyvenimą prieš save. O aš turiu tik tiek metų, kiek turiu. Ir kojas, kurios dar neša.
Bilietai ant šaldytuvo
Kelionės planą atsispausdinau ir prisegiau prie šaldytuvo magnetu. Kiekvieną rytą, gerdama kavą, į jį žiūriu. Kaimynė juokiasi, kad atrodau kaip vaikas prieš Kalėdas. Galbūt.
Išmokau keletą japoniškų žodžių. Kasdien nueinu po dešimt tūkstančių žingsnių, kad kojos būtų pasiruošusios. Nusipirkau kelionių vadovą ir kiekvieną vakarą perskaitau po skyrių. Kiotą jau, rodos, pažįstu geriau nei savo rajoną.
Kaimynė iš trečio aukšto, išgirdusi apie mano kelionę, atnešė seną japonišką vėduoklę, kurią jai kažkada padovanojo sesuo. „Kad turėtum ką mojuoti Kiote“, – juokėsi ji. Vėduoklė dabar kabo šalia kelionės plano.
Prieš savaitę Justina atvažiavo. Pamatė planą ant šaldytuvo ir ilgai į jį žiūrėjo. Paskui tyliai pasakė:
„Mama, atsiųsi man nuotraukų iš Kioto? Aš irgi visada norėjau ten nuvažiuoti.“
Pažadėjau, kad atsiųsiu. Ir kad grįžusi papasakosiu viską. Gal kada nors nuvažiuosime kartu.
Kelionės organizatorė, išgirdusi mano istoriją, nusišypsojo ir pasakė, kad jos grupėse vis daugiau keliautojų po šešiasdešimties. Kai kuriems tai pirmoji kelionė už Europos ribų. „Jie geriausi keliautojai“, – pridūrė ji. – „Niekur neskuba, viskuo stebisi ir niekada nesiskundžia ankstyvu kėlimusi.“
Dabar kas vakarą prieš miegą išbraukiu dar vieną dieną kalendoriuje. Iki išvykimo liko keturiasdešimt septynios.
Ką verta apgalvoti
Padėti suaugusiems vaikams gražu, bet vyresniam žmogui neverta atiduoti visų santaupų, ypač jei pensija nedidelė. Pagalbą visada verta derinti su savo poreikiais. O kelionės senatvėje nėra švaistymas. Tai patirtys, prisiminimai ir galimybė pasijusti gyvam. Jų vertės kvadratiniais metrais neišmatuosi.
O kaip manote: ar mama turėjo atiduoti dukrai visas santaupas?
