Sodybą prie Merkio paveldėjau iš močiutės. Rąstinis namas su mūrine krosnimi, pirtis, sodas su senomis obelimis ir miškas vos už tvoros. Vaikystėje mes su broliu Arūnu ten praleisdavome visas vasaras. Kai močiutė mirė, sodybą ji paliko man, nes paskutinius metus aš ją slaugiau.
Arūnas niekada dėl to nepyko. Bent jau garsiai. Bet kiekvieną pavasarį jis paskambindavo su tuo pačiu prašymu.
„Jole, gal paskolintum sodybą liepos savaitgaliui? Su draugais nuvažiuotume, pažvejotume, pirtį pakūrentume.“
Kasmetinis „skolinimas“
Iš pradžių man tai buvo net malonu. Juk tai mūsų vaikystės vieta, kodėl gi ne. Gyvenu Vilniuje, į sodybą važiuoju retai, tad raktus duodavau.
Bet kasmet „savaitgalis“ ilgėjo. Paskui jie atvažiuodavo ir rugpjūtį. Paskui ir per Jonines. Grįžusi rasdavau tuščių butelių pirties kampe, išdaužtą langelį, kieme išdegintą žolės lopą nuo laužo. Kartą rūsyje radau kažkieno paliktą miegmaišį ir kalną neplautų indų.
Kai paklausdavau, Arūnas sakydavo: „Na, kas čia tokio, sutvarkysim kitą kartą.“ Nesutvarkydavo.
Paskutinis lašas
Pernai rudenį nuvažiavau patikrinti sodybos prieš žiemą. Kaimynas Petras, senas močiutės draugas, pasitiko mane prie vartų ir, kiek pasimuistęs, papasakojo, kad vasarą sodyboje „viskas virė“. Pasirodo, Arūnas ją nuomodavo. Ne draugams, o nepažįstamiems žmonėms, per skelbimus. Kaimynas net matė, kaip perduodami pinigai.
Paskambinau broliui. Jis neneigė.
„Na ir ką? Sodyba vis tiek stovi tuščia. Aš ją prižiūriu, malkų parūpinu. Kodėl man negalima šiek tiek užsidirbti?“
„Todėl, kad ji ne tavo“, – atsakiau. – „Ir todėl, kad aš sutvarkydavau tai, ką jūs ten palikdavote.“
Važiuodama atgal į Vilnių visą kelią verkiau. Ne dėl pinigų. Dėl to, kad mano broliui močiutės sodyba buvo tik galimybė užsidirbti, o man – vieta, kur ji mus mokė kepti duoną ir skaičiuoti žvaigždes. Kaimynas Petras atsisveikindamas pasakė: „Tavo močiutė dabar labai pyktų. Ne ant tavęs.“
Mano sprendimas
Žiemą rimtai pagalvojau. Jei sodyba gali duoti pajamų, kodėl jų negali gauti savininkė, kuri moka už jos draudimą ir mokesčius? Pasiskaičiavau, pasikonsultavau su buhaltere, kaip teisingai deklaruoti nuomos pajamas, susiradau meistrą, kuris sutvarkė pirtį ir stogą.
Pavasarį įkėliau sodybą į kelias trumpalaikės nuomos platformas. Nuotraukose – upės vingis, pirtis, obelys. Iki gegužės pabaigos visa vasara buvo užsakyta. Daugiausia šeimos iš Vilniaus ir Kauno, kelios poros iš Lenkijos ir Vokietijos.
Su kiekvienu svečiu sudarydavau rašytinę nuomos sutartį ir imdavau užstatą.
Liepos savaitgalis
Arūnas apie tai nežinojo. Liepos pradžioje jis, kaip visada, su draugais atvažiavo nepranešęs. Su atsarginiais raktais, kuriuos kažkada jam buvau davusi.
Prie vartų jį pasitiko šeima iš Kauno: tėvas, mama ir du vaikai. Tėvas mandagiai paaiškino, kad jie sodybą išsinuomojo savaitei, ir parodė telefone sutartį su mano parašu.
Arūnas man paskambino tiesiai iš kiemo. Rėkė, kad pažeminau jį draugų akivaizdoje.
„Arūnai“, – pasakiau ramiai. – „Tu dvejus metus nuomojai mano sodybą man nežinant. Aš darau tą patį, tik legaliai ir savo vardu.“
Šeima iš Kauno tą savaitę paliko man atsiliepimą: „Tikra Dzūkija, tyla, upė ir geriausia pirtis, kokioje esame buvę.“ Jie jau užsisakė ir kitų metų liepą. O vieno vakaro nuotraukoje, kurią jie atsiuntė, prie laužo sėdi ir mano brolis. Pasirodo, tą vakarą jis vis dėlto pasiliko, su jais iškepė žuvies ir papasakojo, kaip vaikystėje su močiute grybaudavome.
Po to
Arūnas su manimi nekalbėjo kelis mėnesius. Mama bandė mus sutaikyti. Galiausiai rugsėjį jis atvažiavo pas mane į Vilnių ir grąžino atsarginius raktus. Atsiprašė už nuomą ir pasakė, kad tada jam atrodė, jog „nieko blogo nedaro“.
Dabar per metus jis gauna vieną savaitę sodyboje. Nemokamai, bet su sąlyga: viską sutvarko ir išsiveža šiukšles. Ir, tiesą sakant, tos sąlygos laikosi.
Mama, kuri ilgai bandė mus sutaikyti, šią vasarą pati atvažiavo į sodybą savaitei. Išsinuomojo ją iš manęs už simbolinį eurą, kaip ji juokauja, „kad viskas būtų pagal sutartį“. Vakarais ji sėdėdavo ant močiutės suoliuko prie obels ir sakydavo, kad pagaliau sodyba vėl gyva.
Ką verta žinoti
Kai paveldėtas nekilnojamasis turtas tampa „šeimos turtu“, labai lengvai ištrinamos ribos: kas atsakingas, kas moka, kas gali naudotis. Jei sodyba nuomojama, tai turėtų daryti savininkas, su rašytinėmis sutartimis ir deklaruotomis pajamomis. Kitaip net geri santykiai gali sugriūti dėl vieno liepos savaitgalio.
O jūs ar skolinate savo sodybą giminėms?
