Mūsų dvidešimties metų santuokos jubiliejus turėjo būti rugsėjį. Arūnas jau pavasarį užsiminė, kad „ruošia staigmeną“. Aš spėliojau: gal kelionė, gal žiedas. Draugėms pasakojau ir šypsojausi.
Rugpjūčio pradžioje mano telefonas suskambo. Nežinomas numeris.
„Laba diena, čia siuvykla „Šilkas“ Pilies gatvėje. Ar jūs Arūno žmona? Jis paliko jūsų numerį kaip atsarginį. Norėjome patikslinti inicialus ant pižamų. Ant vyriškos A. K., o ant moteriškos – L. M.?“
Mano inicialai – D. K.
Ką paaiškino siuvėja
Nuvažiavau į siuvyklą tą pačią dieną. Siuvėja, pagyvenusi moteris, iš karto suprato, kad kažkas negerai. Ji parodė užsakymą: dvi šilkinės pižamos, rankų darbo, su išsiuvinėtais inicialais. Užsakymo pastabose buvo parašyta: „Kelionei į Romą, rugsėjo 14 d., dovana.“
Rugsėjo 14 d. – mūsų jubiliejus.
Siuvėja tyliai pasakė: „Atsiprašau. Aš nežinojau. Jis sakė, kad tai dovana žmonai.“
Išėjau į gatvę ir ilgai stovėjau prie Arkikatedros. L. M. Tokių inicialų turėjo tik vienas žmogus mano aplinkoje: Lina M., jo kolegė. Ta pati, su kuria jis pastaruoju metu vis „ilgai dirbdavo“.
Važiuodama namo autobusu galvojau apie pastaruosius metus. Apie tai, kaip Arūnas staiga pradėjo sportuoti, nusipirko naujų kvepalų, vis dažniau „vėlai dirbo“. Apie tai, kaip jis sakė, kad kolegė Lina „tokia profesionali“. Ir apie tai, kaip aš juokdavausi iš savo įtarimų, sakydama sau, kad po dvidešimties metų santuokos nėra ko bijoti.
Paieška
Namie aš nieko neklausiau. Tą vakarą Arūnas buvo labai švelnus, klausinėjo apie mano dieną, siūlė rugsėjį „kažkur ištrūkti“. Kai paklausiau kur, jis nusišypsojo: „Staigmena.“
Kitą dieną, kai jis išėjo į darbą, atsidariau mūsų bendrą el. paštą, kurį naudodavome kelionėms. Ten radau užsakymo patvirtinimą: du bilietai į Romą rugsėjo 13–17 d. Keleiviai: Arūnas K. ir Lina M. Viešbutis prie Ispanų laiptų. Vienas kambarys.
Jo „staigmena“ man buvo kitokia. Pagal kalendorių, tą savaitę jis turėjo „komandiruotę Rygoje“.
Ką padariau
Nesukėliau scenos. Nepaskambinau Linai. Vietoj to sėdau prie kompiuterio ir pasielgiau taip, kaip niekada nebūčiau tikėjusi.
Pirma – nuėjau pas teisininkę. Antra – atskyriau savo atlyginimo sąskaitą nuo bendros. Trečia – užsakiau sau kelionę. Į Romą. Tomis pačiomis datomis. Į viešbutį kitoje Tibro pusėje, Trastevere.
Su manimi skrido mano dukra Ieva, dvidešimt dvejų.
Roma
Rugsėjo 13 d. Arūnas išvažiavo „į Rygą“. Mes su Ieva skridome kitu skrydžiu. Romoje vaikščiojome po Koliziejų, metėme monetas į Trevi fontaną, valgėme picą Trastevere. Ieva viską žinojo. Ji pati pasiūlė važiuoti kartu.
Rugsėjo 14 d., mūsų jubiliejaus dieną, vakare užsukome prie Ispanų laiptų. Jie sėdėjo kavinėje terasoje. Jis laikė jai ranką.
Aš priėjau. Ramiai. Padėjau ant stalo mažą dėžutę. Joje buvo mūsų vestuvių žiedas.
„Su jubiliejumi, Arūnai. Pižamos tau labai tinka.“
Ir nuėjau. Ieva laukė manęs laiptų apačioje.
Po to
Skyrybos truko pusmetį. Arūnas iš pradžių prašė atleidimo, paskui kaltino mane, kad aš jį „sekiau“. Lina, kaip girdžiu, paliko jį dar prieš Kalėdas.
O aš kasmet rugsėjį dabar važiuoju į kokį nors Italijos miestą. Pernai buvo Florencija, šiemet – Neapolis. Kartais su Ieva, kartais su draugėmis. Ir kiekvieną kartą metu monetą į kokį nors fontaną. Už save.
Ieva vėliau man pasakė, kad tą vakarą prie Ispanų laiptų ji pirmą kartą pamatė mane ne kaip mamą, o kaip moterį. „Tu buvai tokia rami, mama. Aš būčiau rėkusi.“ Aš jai atsakiau, kad rėkti norėjau. Bet supratau, kad didžiausia jėga yra ne riksmas, o ramybė. Ir kad Roma yra per graži vieta ašaroms.
Ką verta žinoti
Išdavystė dažnai atsiskleidžia per smulkmenas: neįprastus užsakymus, kelionių patvirtinimus, keistus skambučius. Sužinojus tiesą, svarbu nesiimti impulsyvių veiksmų, pirmiausia pasirūpinti savo finansiniu saugumu ir pasitarti su teisininku. O kaip atsakyti – kiekvienas renkasi pats.
Ar žmona pasielgė per drąsiai?
Nuotrauka: Wilfredor, CC0, Wikimedia Commons
