Kodėl Viduržemio jūroje ryklių pilna, o Juodojoje — beveik nė vieno? Atstumas tarp jų — keli šimtai kilometrų. Vanduo jungiasi. Saulė ta pati. Tačiau rykliai sustoja ir neina toliau.
Atsakymas slypi giliau, nei daugelis mano. Pažodžiui — giliau.
Durys, pro kurias sunku praeiti
Bosforas ir Dardanelai — du sąsiauriai, jungiantys Viduržemio jūrą su Juodąja. Jie seklūs, siauri ir greitai tekantys. Dideliam jūriniam plėšrūnui tai ne kelias, o kliūčių ruožas, kurio įveikimas reikalauja pastangų ir laiko.
Tačiau sąsiauriai — tik pirmoji kliūtis. Net jei ryklys prasibrauna pro juos, jis patenka į visiškai kitokią aplinką. Ir čia prasideda tikrosios problemos, kurias lemia ne geografija, o chemija.
Vanduo, kuris dusina
Juodosios jūros druskingumas — maždaug septyniolika aštuoniolika promilių. Viduržemio jūroje — apie trisdešimt aštuonias. Skirtumas milžiniškas ir fiziologiškai reikšmingas. Dauguma ryklių rūšių yra jūriniai osmoreguliatoriai — jų organizmas prisitaikęs prie sūresnio vandens, kur vidinės druskų pusiausvyros palaikymas kainuoja minimaliai energijos. Mažesniame druskingume jiems tenka skirti žymiai daugiau resursų tam pačiam procesui. Prastėja judėjimas. Lėtėja augimas. Silpsta reprodukciniai gebėjimai. Ilgainiui organizmas tiesiog nebeišlaiko tokio režimo.
Bet tai dar ne blogiausia.
Maždaug šimto penkiasdešimt dviejų šimtų metrų gylyje Juodojoje jūroje deguonis baigiasi. Žemiau — anoksinė zona, prisotinta vandenilio sulfido. Tai mirtina aplinka bet kuriam stuburiniui gyvūnui, kuris kvėpuoja deguonimi. Sluoksniuotas vanduo praktiškai nesimaišo — gilesni klodai neatsinaujina šimtmečiais. Rykliams lieka tik plonas viršutinis sluoksnis — tarsi gyventum name, kuriame galima kvėpuoti tik pirmame aukšte, o visi kiti užrakinti ir pilni nuodingų dujų.
Maisto tinklas, kuris nepamaitina
Net tame plonajame sluoksnyje rykliams trūksta maisto. Juodosios jūros ekosistema palyginti paprasta — dominuoja planktonas, medūzos ir mažos pulkuojančios žuvys. Didelių pelaginių grobio rūšių, kuriomis minta viršūniniai plėšrūnai, čia žymiai mažiau nei Viduržemio jūroje.
Ekosistema tiesiog neturi talpos išlaikyti stabilią ryklių populiaciją. Per mažai grobio aukštesniuose trofiniuose lygiuose. Per mažai erdvės plaukioti. Per mažai deguonies gilumoje. Ryklys — viršūninis plėšrūnas, kuriam reikia didelės teritorijos, nuolatinio maisto srauto ir gylio laisvės. Juodoji jūra negali pasiūlyti nė vieno iš šių dalykų pakankamu mastu.
Pavieniai svečiai, ne gyventojai
Tai nereiškia, kad Juodojoje jūroje ryklių niekada nebuvo. Pavieniai individai kartais užklysta per sąsiaurius — dažniausiai mažesnės, atsparesnės rūšys, kurios trumpam toleruoja kitokias sąlygas. Yra užfiksuota katranžuvių ir nedidelių rūšių atvejų pakrantėse. Tačiau stabili populiacija nesusiformuoja, nes tam tiesiog nėra sąlygų — nei ilgalaikio maisto, nei tinkamos buveinės, nei deguonies gilumoje.
Mažas druskingumas, stipri vandens stratifikacija, sezoniniai temperatūros šuoliai ir ribota grobio biomasė sukuria aplinką, kuri atstumia, o ne pritraukia. Ryklys, patekęs į Juodąją jūrą, atsiduria aplinkoje, kuri iš visų pusių sako — čia ne tavo vieta.
Ir galbūt labiausiai stebina ne tai, kad ryklių ten nėra, o tai, kad mes vis dar stebimės. Didžiausias Europos vidaus jūrų baseinas iš paviršiaus atrodo svetingas — mėlynas, platus, šiltas. Bet po tuo paviršiumi — visai kitas pasaulis, kuriame net didžiausi jūrų plėšrūnai neturi šansų.
