Vaikystėje močiutė man pasakodavo istorijas apie kalnus. Apie dvasias, gyvenančias miškuose. Apie moteris baltais drabužiais. Apie priesaikas, duotas prie duonos ir druskos.

„Kalnuose, vaikeli, laikas teka kitaip”, — sakydavo ji.

Ilgai maniau, kad tokių vietų — kur senos legendos vis dar gyvos — nebėra. Kad jos liko tik pasakojimuose.

Kol vieną rudenį neatsidūriau Slovakijos Spišo krašte. Ir supratau — močiutė nemelavo. Tokių vietų dar yra. Tik reikia žinoti, kur jų ieškoti.

Ten, kur kalnų upelis šnara tau į ausį

Viskas prasideda Ždiaro kaimelyje, prie pat Belianskių Tatrų.

Kalnų papėdėje driekiasi slėnis su mažais ežerėliais, per kuriuos nutiesti mediniai takeliai. Čia sutiksi visus. Jaunavedžius, besifotografuojančius kalnų fone. Šeimas su vaikais. Pagyvenusias poras, ramiai sėdinčias ant suolelio. Ir jaunuolius, tik besiruošiančius į žygį.

Ore plūduriuoja tikra, neskubi ramybė.

Šalia ežerėlių prasideda takas į Monkovos slėnį. Malonus maršrutas — gali eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu. Kalnų upelis murma tau į ausį, šnerves pripildo lapų ir samanų kvapas, o akis glosto švelnūs, miškais apaugę šlaitai.

Tai ne tas triukšmingas, perpildytas kalnų pasaulis, prie kurio įpratome. Čia viskas lėčiau. Tyliau. Tikriau.

Netoliese, ant kalno šlaito, statomas ir naujas interaktyvus muziejus, skirtas šio krašto istorijai, gyvenimui kalnuose bei vietos augalams ir gyvūnams. O prie pat trasos, ant čiužinių ir gultų, ištisos šeimos tiesiog guli ir grožisi viršūnėmis — vieni ką tik grįžo iš žygio, kiti į jį tik ruošiasi, o dar kiti atvažiavo paprasčiausiai pažiūrėti. Ir niekas niekur neskuba.

Kur sienos — tik sutartinės

Bet Spišas — tai ne vien gamta. Tai visų pirma žmonės ir jų kultūra.

Ždiare stovi senoviška troba, kurioje pristatomi vietiniai papročiai. Gali net išsinuomoti tradicinį kalniečių kostiumą ar sudalyvauti (ne visai rimtose) „goralų vestuvėse” — su priesaikos tekstu, duona, druska ir taurele skaidraus, stipraus skysčio.

Būtent čia supranti vieną dalyką. Šiame krašte valstybių sienos visada buvo tik sutartinės.

Vietinė kultūra niekada nebuvo nei visiškai slovakiška, nei kokia kita. Ji buvo — ir tebėra — tiesiog kalniečių, goralų. Kalbos čia susipynusios, papročiai bendri, o žmonės iš abiejų sienos pusių vienas kitą puikiai supranta.

„Kam kalbate su mumis svetima kalba? — juokiasi vienas vietinis. — Mes gi jus ir taip puikiai suprantame.”

Ir tai nėra vien graži frazė. Greiti keliai, bendras švietimas ir žiniasklaida ilgainiui pastūmėjo žmones vienoje pusėje kalbėti viena kalba, kitoje — kita. Bet giliai širdyje šis kraštas visada liko vientisas. Kalnai jungė labiau, nei valstybės skyrė.

Baltoji Levočos ponia

Nuo Ždiaro pajudėjus tolyn, atsiveria dar vienas Spišo veidas — senasis Levočos miestas. O jo garsiausias simbolis — Baltoji ponia.

Julijana buvo nepaprasto grožio ir proto moteris. XVIII amžiaus pradžioje, per sukilimą prieš Habsburgus, ji pavogė savo mylimojo generolo raktus nuo miesto vartų ir slapta perdavė juos priešui. Už išdavystę moteris buvo nuteista mirti.

Šiandien jos istorija — tarsi visur. Miesto rotušėje įrengtame muziejuje saugomos garsiosios „Baltosios ponios durys” su paslaptingu, ranka pirštą keliančiu moters atvaizdu, tarsi kviečiančiu užeiti.

O Šv. Jokūbo bazilikoje yra net jos vardo suolas. Pasakojama, kad moteris, atsisėdusi ant jo, taps gražesnė ir netrukus laimingai ištekės. Nesunku atspėti, kodėl tas suolas retai kada būna tuščias.

Beje, jis — ne vienintelis įdomus suolas šioje šventovėje. Kitame gale stovi suolas, įrengtas keturių galingų Jogailaičių brolių susitikimui atminti. Tarp jų — ir Lenkijos karalius, ir būsimasis Žygimantas Senasis, glaudžiai susijęs su mūsų pačių istorija. Stovint čia staiga pajunti, kokie arti kadaise buvo šie kraštai.

Aukščiausias gotikinis altorius pasaulyje

Tačiau į Šv. Jokūbo baziliką verta užsukti visai ne dėl suolų.

Čia stovi aukščiausias gotikinis altorius pasaulyje — daugiau nei 18,6 metro aukščio. Kad suvoktum mastą: garsusis Vito Stvošo altorius Krokuvoje siekia „vos” 13 metrų.

Šį stebuklą išdrožė Levočos meistras Paulius. Kai kurie meno istorikai jį laiko paties Vito Stvošo mokiniu — ir, stovint priešais abu kūrinius, to panašumo tikrai neįmanoma paneigti.

Netoliese slepiasi dar vienas perlas — Juodoji bažnyčia, savo vardą gavusi dėl tamsios altorių ir suolų spalvos. O visai šalia veikia neįprastas Specialiojo ugdymo muziejus, kuriame interaktyviai galima išbandyti visus penkis pojūčius. Smagu ir vaikams, ir suaugusiems, o tuo pačiu sužinai apie tai, apie ką dažnas net nesusimąsto.

Slovakija daugumai — tai Aukštieji Tatrai ir slidinėjimo kurortai. Bet tai tik viena istorijos pusė.

Spišas parodo kitą. Lėtesnę. Senesnę. Tokią, kurioje kalnų legendos vis dar gyvos, o žmonės nesureikšmina, kurioje sienos pusėje kas gimė.

Išvažiuodama vėl prisiminiau močiutės pasakojimus. Ir vieną vietinės moters ištartą sakinį, kuris, regis, sutalpina visą šį kraštą:

„Sienos ateina ir išnyksta. O kalnai lieka.”