Kai išėjau į pensiją, nusipirkau naudotą automobilį. Ne naują, bet patikimą. Norėjau važinėti į sodą, į kapines, pas drauges. Bet labai greitai paaiškėjo, kad automobilis reikalingas ne man.
„Mama, gal galėtum nuvežti Emiliją į baletą? Aš darbe iki šešių.“
„Močiut, ar paimsi mane iš krepšinio?“
„Mama, gal nuveši Joną pas gydytoją, mes negalim atsiprašyti iš darbo.“
Dešimt metų. Kiekvieną dieną. Baletas, krepšinis, plaukimas, muzikos mokykla, gydytojai, gimtadieniai. Penki anūkai iš dviejų dukterų. Aš buvau nemokamas taksi su priežiūra.
Kas pasikeitė
Šiemet man sukako septyniasdešimt. Akių gydytoja pasakė, kad mano regėjimas blogėja ir kad vakare vairuoti nebesaugu. Aš nusprendžiau automobilį parduoti. Kol dar viskas gerai.
Pardaviau už keturis tūkstančius.
Ir tada mano telefonas nutilo.
Niekas nebeskambino. Nebuvo prašymų nuvežti, paimti, palaukti. Dukros vos parašydavo kartą per savaitę. Anūkai, kurie anksčiau sėdėdavo mano automobilyje ir pasakodavo apie mokyklą, dabar važinėjo su kitais tėvais ar taksi.
Pirmą mėnesį galvojau, kad jie tiesiog užsiėmę. Antrą mėnesį supratau.
Gimtadienis
Mano septyniasdešimtmetis buvo rugsėjį. Dukros pasakė, kad švęsime „kada nors vėliau, kai visi bus laisvi“. Tą dieną gavau kelias žinutes ir vieną skambutį iš vyresnės anūkės.
Vakare sėdėjau virtuvėje viena. Ant stalo gulėjo vokas su pinigais iš automobilio pardavimo. Aš juos laikiau „juodai dienai“.
Ir pagalvojau: o kodėl ne šiandien?
Prieš kelionę nusipirkau naują lagaminą. Mažą, raudoną, ant ratukų. Ir naują suknelę, šviesiai mėlyną, tokią, kokių anksčiau nešiodavau, kai buvau jauna. Pardavėja, išgirdusi, kad važiuoju į Nicą, nusišypsojo ir pasakė, kad ši spalva puikiai tiks prie jūros. Ji buvo teisi.
Nica
Jaunystėje, kai dirbau mokytoja, mano kolegė parsivežė nuotraukų iš Nicos. Mėlyna jūra, palmės, mėlynos kėdės ant Anglų promenados. Aš svajojau ten nuvažiuoti, bet niekada neišdrįsau.
Paskambinau draugei Aldonai, su kuria kartu dirbome. Ji irgi pensininkė, irgi viena. Ji pasakė „taip“ dar prieš man baigiant klausimą.
Spalį išskridome į Nicą. Savaitei. Mažas viešbutis senamiestyje, du kambariai, langai į kalvą.
Mes vaikščiojome Anglų promenada, sėdėjome ant tų mėlynų kėdžių ir žiūrėjome į jūrą. Lankėmės Šagalo muziejuje, važiavome traukiniu į Monaką ir Antibą. Valgėme salotas „Niçoise“ tame pačiame mieste, kur jos buvo sugalvotos.
Aš siunčiau nuotraukas į šeimos grupę. Kiekvieną dieną.
Šeimos atsakymas
Iš pradžių dukros nustebo. „Mama, tu Prancūzijoje? Iš kur pinigai?“
„Iš automobilio“, – atsakiau. – „Jo jau niekam nebereikia.“
Grupėje stojo tyla. Paskui vyresnė dukra parašė: „Mama, atsiprašau. Mes tave pamiršome.“
Kai grįžau, abi dukros atvažiavo su anūkais. Atvežė tortą. Šventėme mano gimtadienį pavėluotai, bet visi kartu. Anūkai klausinėjo apie Nicą, o vyriausia, Emilija, pasakė, kad kai baigs mokyklą, nori važiuoti ten su manimi.
Dabar dukros skambina kas antrą dieną. Ne prašyti, o paklausti, kaip aš. O aš su Aldona jau planuojame kitą kelionę. Šįkart Italiją.
Aldona vėliau man pasakė, kad ta kelionė jai irgi buvo pirma tokia per daugelį metų. Jos vaikai gyvena Anglijoje, skambina retai. Ji irgi jautėsi pamiršta. Dabar mes dvi kas mėnesį susitinkame kavinėje ir planuojame kitas keliones. Ji juokiasi, kad mes esame „pensininkių kelionių klubas“. O aš sakau, kad tai mūsų antroji jaunystė.
Ką verta žinoti
Senjorai dažnai tampa nematoma, bet labai svarbia šeimos pagalba. Kai ta pagalba nebegali būti teikiama, kartais paaiškėja, kiek santykiai buvo grįsti nauda. Svarbu, kad artimieji vertintų senelius ne tik už tai, ką jie gali duoti. O patiems senjorams – nebijoti investuoti į save.
Ar jūsų tėvai jaučiasi reikalingi ne tik dėl pagalbos?
Nuotrauka: W. M. Connolley, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons
