Turiu penkis anūkus. Nuo septyniolikos iki dvidešimt šešerių metų. Kas mėnesį, jau dešimt metų, kiekvienam pervedu po dvidešimt eurų. „Ledams“, kaip sakydavau, kai jie buvo maži. Dabar tai šimtas eurų per mėnesį iš mano septynių šimtų pensijos.
Per Kalėdas ir gimtadienius duodu daugiau. Kai vyriausias, Paulius, stojo į universitetą, nupirkau jam kompiuterį. Kai Gabija išvažiavo studijuoti į Daniją, daviau jai tūkstantį eurų iš savo santaupų.
Aš to nesigailiu. Man tai džiaugsmas.
Jubiliejus
Kovo dvyliktąją man sukako septyniasdešimt penkeri. Ryte pabudau anksti, apsirengiau gražiausią palaidinę. Padėjau ant stalo tortą, kurį iškepiau pati. Ir laukiau.
Paskambino dukra. Paskui sūnus. Kaimynė atnešė gėlių.
Anūkai – nė vienas. Nei skambučio, nei žinutės. Nei Paulius, nei Gabija, nei Domas, nei Ieva, nei mažiausioji Urtė.
Vakare sėdėjau prie torto viena. Vis žiūrėjau į telefoną. Galvojau, gal jie pamiršo laiką, gal skambins vėliau.
Nepaskambino.
Kitą dieną
Kitą rytą Urtė, septyniolikos, atsiuntė žinutę: „Močiute, labas! Ar šį mėnesį galėtum atsiųsti daugiau? Reikia naujų batų.“
Apie gimtadienį – nieko.
Tada supratau. Ne pyktis mane apėmė. Liūdesys. Ir aiškus supratimas, kad jie mane mato kaip bankomatą su šypsena.
Tą vakarą ilgai sėdėjau prie lango. Galvojau apie savo močiutę, kuri irgi visą gyvenimą viską atiduodavo vaikams ir anūkams. Kai ji mirė, jos stalčiuje radome sąsiuvinį su sąrašu, kam ir kiek ji davė. Ir nė vieno įrašo apie save. Aš nenorėjau tokio sąsiuvinio. Aš norėjau, kad mano anūkai prisimintų ne pinigus, o mane.
Mano sprendimas
Tą pačią dieną nuėjau į banką ir atšaukiau visus penkis automatinius pervedimus.
Paskui atsidariau stalčių, kuriame laikiau seną atviruką iš Vienos. Jį man prieš penkiasdešimt metų atsiuntė pusseserė. Šenbruno rūmai, sniegas. Aš visada svajojau ten nuvažiuoti. Bet vis atidėdavau, nes pinigų reikėjo „vaikams“, paskui „anūkams“.
Paskambinau dukrai ir pasakiau, kad noriu nuvažiuoti į Vieną. Ji nustebo, bet pasiūlė padėti nupirkti bilietus.
Viena
Balandį aš buvau Vienoje. Penkios dienos. Gyvenau mažame viešbutyje netoli Šv. Stepono katedros.
Vaikščiojau Šenbruno sodais. Klausiausi Mocarto koncerto. Sėdėjau senoje kavinėje su veidrodžiais ir sietynais, valgiau Sacherio tortą ir gėriau kavą su plakta grietinėle. Rašiau atvirukus. Penkis. Kiekvienam anūkui.
„Mielas anūke, šiandien aš Vienoje. Man septyniasdešimt penkeri, ir aš pirmą kartą gyvenime išleidau pinigus sau. Tai mano gimtadienio dovana sau. Nes kitos negavau. Myliu tave. Močiutė.“
Kas nutiko
Atvirukai pasiekė anūkus po savaitės. Pirmas paskambino Paulius. Jis verkė. Sakė, kad jam gėda, kad jis tiesiog pamiršo, kad buvo sesija. Paskui Gabija iš Danijos. Paskui visi kiti.
Urtė atėjo pas mane su gėlėmis ir atsiprašė. Paklausė, ar aš ant jos pykstu. Pasakiau, kad nepykstu. Bet pervedimų nebebus. Jei jai reikia batų, aš mielai nueisiu su ja į parduotuvę. Kartu.
Ir dabar mes kartais einame. Ne kas mėnesį. Bet kai einame, tai būna mūsų laikas, ne pinigai.
Kitą pavasarį planuoju Prahą. Paulius pasisiūlė važiuoti kartu.
Dukra, sužinojusi apie pervedimų atšaukimą, iš pradžių buvo nepatenkinta. Ji sakė, kad anūkai prie to pripratę. Bet kai pamatė mano atviruką iš Vienos, ji pati paskambino savo vaikams ir pasakė jiems kai ką, ko aš negirdėjau. Po to visi penki pradėjo man skambinti kas savaitę. Ne prašyti, o pasikalbėti. Ir tai man brangiau už bet kokius pinigus.
Ką verta žinoti
Seneliai dažnai padeda anūkams finansiškai, ir tai gražu. Bet kai pagalba tampa savaime suprantama, ji gali pakeisti santykius. Svarbu, kad dėmesys seneliams nebūtų susijęs su pinigais. O patiems senjorams svarbu skirti dalį savo pensijos ir sau.
Ar močiutė pasielgė teisingai?
Nuotrauka: Martin Falbisoner, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
