Xperia Saray beach atsiliepimai

         KELIONĖS ATSILIEPIMAI

Viešbutis – kaip jau įprasta – Xperia Saray Beach. Mūsų didžiulei kompanijai viskas puiku. Sutiko su gėlėm!!! Apie maistą, tvarkymą ir t.t. nekomentuosiu, nes valgiau gal tris kart pietus ir porą kartų vakarieniavau. Iš 11 nakvynių jame praleidau 9. Jei normaliai išsimiegojau, vadinas viskas gerai. Arba man jau įprasta, nes šiame viešbuty aš jau 8 kartą. Iš mūsų kompanijos irgi niekas nesiskundė, tad su viešbučiu viskas puikiai. Kiek žinau, kiek mačiau, maisto pasirinkimas nėra labai gausus, bet nei vienas nebadavo! Tad paneigsiu pirmą mitą, kad viešbučiuose nėra ko valgyti, nešvaru, trūksta kažkokių muiliukų ar pan.

Tradiciškai aplankėm Alanijos pilį, senosios mečetės jau pažįstamam prižiūrėtojui nuvežėm lietuviškų lauktuvių, pasigrožėjom pilies apylinkėm ir, nusileiďę nuo kalno pavakarieniavom restorane Elite. Nuostabus maistas, nerealiai ruošiama airiška kava. Tikrai rekomenduoju!

Aišku, apsilankėm Alanijos hamame, su džipais pavažinėjom po naktinę Alaniją.
Keletas iš mūsų kompanijos keliavo į kalnus. Tik keletas, nes pasirinko sunkų žygį. Ne visiems tai, nes, priešingai nei Europos kalnuose, čia net trasos nesužymėtos. Šaunuoliai mūsų jaunimas, sėkmingai įkopė, laimingai grįžo.

Na, o mes leidomės į kitą kelionę. Ačiū Irenai Ozerdem už pagalbą, nuomojant automobilius, ačiū už patarimus ir netgi už pastabas ( gavome pastabą, kad per dideliu greičiu važiuojame. Tai jau taip…. smarkiai per greitai lėkėme , tad kur kas geriau gauti pastabą, nei mokėti baudą ). Aplankėme Çirali, chimerų kalną. Taip taip, ugnys tebedega!!! Nuostabi kelionė, nuostabus jausmas, be galo džiaugiuosi, šia kelione!
Dar aplankėme Sidę, Manavgatą.
Neigiu sekančius mitus. Niekaip nesuprantu, kaip žmonės apsinuodija maistu Turkijoje. Ne kartą valgėme restoranėliuose, kaimo uźeigose. Mums patiko gozleme, kepama tiesiog gatvėje, kur daug kas pasibaisėtų antisanitarinėm sąlygom. Nieko! Nei vienam skrandžiai nesustojo, niekas neapsinuodijo! Aš tikrai esu išranki maistui, daug kas netinka, bet Turkijoj nė karto nesiskundžiau virškinimo bėdom. O va, grįžtant namo iš oro uosto, degalinėj suvalgiau dešrainį. Ir viskas… skrandis “ užkalė“.. Šį kartą mūsų kompanija buvo 52 žmonės, iš jų 3 maži vaikučiai ir 3 paaugliai. Na nei vienas neapsinuodijo! Kažkoks stebuklas, ne kitaip . O gal čia mes kažkokie išskirtiniai?
Taigi, mitas apie blogą maistą paneigtas.

Kapadokija

Karapadokija
Sekanti mūsų kelionė – Kapadokija. 11žmonių kompanija vykstam patys su dviem automobiliais. Kelionė ilga, tolima, tad iškeliaujam naktį. Dviem nakvynėm pačioje Kapadokijos „širdyje“ Gereme užsibokinom viešbutį -Cappadokis Cave House. Viešbutis pačiam miesto centre, kambariukai tiesiog urve. Žodžiu, porą naktų buvome urviniais žmonėmis 
Noras -kuo daugiau patirti, pamatyti. Patiems, ne per agentūrą. Ir pamatyti ne turistines vietas.
Kelionė neprailgo, nes kur norėjome, ten stojome. Neigiu dar vieną mitą -karas, neramumai ir t.t. Taip taip, mus stabdė! Žandarai, ginkluotas kariškis su didžiuliu šunimi. Ir ką… pateikėm kokius kas turėjom dokumentus (kas pasų kopijas, kas ATP korteles ). Nu, žinokit, nei vieno neareštavo , sulaukėm klausimo kur važiuojam ir iš kur esam, atsakėm , kad lietuviai, keliaujam į Kapadokiją. Su plačiausiom veide šypsenom mums palinkėjo gero kelio ir nuostabių įspūdžių…
Kapadokija.. ji verta atskiro rašinio. Nerašysiu, nes grupėje tikrai daug išsamių aprašymų, ne vienu jų pasinaudojom ir mes.
Tik paminėsiu, kad buvom pasiruošę namų darbus, žinojom ką norime aplankyti. Keliavome patys, nors turėjome ir vietinį palydovą, kuris mus vedė ten, kur mes norėjome.

Karapadokija Turkija
Aplankėme labai daug slėnių, uolą, kurioje lig šiol gyvena žmogus, Zelve mirusį kaimą ir t.t. valgėme kur papuolė – gozleme iš vietinių moterėlių, poroje restoranėlių. Pusryčiavome mūsu viešbučio kiemelyje.
Balionai… abu rytus jie kilo!!! Pirmą rytą jų kilimą stebėjome iš kelių vietų. Kadangi buvome su automobiliais, važiavome iš vieno slėnio į kitą. Vaizdui ir jausmui apibūdinti žodžių nėra. Tai reikia patirti!
Antrą rytą balionus stebėjau nuo viešbučio terasos… su kavos puodeliu rankose… eeechhhhhh……
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkom viešbutuką pačiame Goreme miesto centre. Čia pat parduotuvėlės, restoranai. Visai prie mūsų viešbučio vakarojom vienam bare, įsikūrusiam tiesiog urve. Kaljanas, naminis vynas, didžiulis šuo… tokia nereali atmosfera… tikras jaba-daba-duuuu…
Grįžom atgal į Alaniją tais pačiais keliais. Per kalnus. Nuostabūs vaizdai! Ir grįžom laimingai!
Neigiu mitą apie tai, kad vairuoti Turkijoje neįmanoma. Mielieji, kas taip sakote, ar bent pabandėte ten vairuoti? Kaip minėjau, važiavom su dviem automobiliais ir kažkaip nei vienas mūsų vairuotojų nesiskundė, kad sunku, kad neįmanoma. Atvirkščiai, keliai labai geri. Tokie geri, kad nepajutom, jog labai smarkiai viršijam greitį. Sulaukėme skambučio, kad spaustume stabdį 
Ir ką gi, beveik viskas.. Parsivežėm atminimą iš Turkijos – tatuiruotes! Nerealias! Nuostabūs meistrai, šilltas bendravimas, atmosfera – kaip pas pačius artimiausius draugus.
Paskitinis vakaras viešbuty. Čia irgi būtų reikalingas atskiras rašinys . Vakarėlis kone iki ryto! Mūsų jaunimas prisiautė tiek, kad po vakarėlio – tiesiai į lėktuvą.
Taigi, nemanau, kad savo rašiniu kažkam padėjau, renkantis viešbutį. O ir tikslas ne tas buvo. Tiesiog noriu padrąsinti keliauti savarankiškai, netikėti visokiais mitais, keliauti, išdrįsti, patirti.

Parašykite komentarą

Uždaryti meniu