Marti Laura paskambino kovo pradžioje. Jos balsas buvo neįprastai šiltas.
„Mama Zita, turime jums staigmeną! Birželį skrendame į Ispaniją, į Kosta Bravą. Ir jūs su mumis! Bilietą jau nupirkome.“
Iš pradžių net nesupratau. Mane? Į Ispaniją? Per visus savo šešiasdešimt trejus metus buvau tik Lenkijoje ir Latvijoje. Apsiverkiau iš laimės. Tada Laura pridūrė:
„Tik vaikus kartais pasaugosite, kad mes su Vaidu galėtume pabūti dviese. Jums juk nesunku.“
Nesunku. Anūkus myliu: Rokui šešeri, Lukrecijai treji. Sutikau su džiaugsmu.
Kelionė
Visą pavasarį ruošiausi. Nusipirkau maudymosi kostiumėlį, pirmą per dvidešimt metų. Ir šiaudinę skrybėlę. Kaimynėms pasakojau, kad skrendu į Ispaniją su vaikais.
Lėktuve sėdėjau šalia Lauros. Kai pakilome, paklausiau, kokiame viešbutyje gyvensime ir ar mano kambarys bus šalia jų.
Laura truputį pasimuistė.
„Mama Zita, žinot, viešbučiai ten tokie brangūs… Mes paėmėme šeimos kambarį keturiems. Jums ten pastatys sulankstomą lovą. Vaikų kambarėlyje. Kaip tik bus patogu, jei jie naktį pabus.“
Vaikų kambarėlis pasirodė esąs drabužinė su langu. O „kartais pasaugoti“, kaip paaiškėjo jau pirmą vakarą, reiškė kiekvieną vakarą nuo septynių iki vidurnakčio ir kiekvieną rytą iki pietų, kol jie „atsigaus“.
Pirmus du vakarus tylėjau. Galvojau, kad taip turi būti, juk jie mane pakvietė, už bilietą sumokėjo. Kai vaikai užmigdavo, sėdėdavau ant lovos krašto ir pro langą klausydavausi, kaip apačioje, viešbučio terasoje, groja muzika ir juokiasi žmonės.
Trečia diena
Trečią dieną, kai Vaidas su Laura išėjo vakarieniauti, o aš guldžiau vaikus, Rokas manęs paklausė: „Močiut, o tu kada eisi prie jūros?“
Supratau, kad per tris dienas prie jūros buvau tik kartą. Ir tai su vaikų kibirėliais ir kastuvėliais.
Tą naktį ant sulankstomos lovos negalėjau užmigti. Galvojau apie tai, kaip visą gyvenimą gyvenau dėl kitų. Kaip Vaidą auginau viena, dirbau dviejuose darbuose. Ir kaip dabar, pagaliau atsidūrusi prie Viduržemio jūros, ją matau tik pro vaikų kambarėlio langą.
Mano sprendimas
Kitą rytą per pusryčius ramiai pasakiau:
„Vaidai, Laura, labai džiaugiuosi, kad mane pasikvietėte. Ir mielai padėsiu su vaikais. Bet ne visą laiką. Kelias dienas pagyvensiu atskirai.“
Laura nuščiuvo. Vaidas paklausė, ar aš įsižeidžiau.
„Ne“, – atsakiau. – „Aš tiesiog noriu pamatyti Ispaniją.“
Dar vakare buvau radusi mažus svečių namus už kelių gatvių nuo jų viešbučio. Kambarys su balkonu į jūrą, pigesnis, nei galvojau. Sumokėjau iš savo pensijos santaupų.
Su vaikais susitarėme taip: rytais iki pietų aš su anūkais einu prie jūros, o po pietų ir vakarais vaikai su tėvais. Vieną vakarą per savaitę pasaugau, kad jie galėtų išeiti.
Laura tą dieną beveik nekalbėjo. Vaidas atrodė sutrikęs. Bet vaikai, kaip visada, viską supaprastino: Rokas paklausė, ar galės ateiti pas mane į „močiutės namelį su balkonu“, o Lukrecija norėjo pamatyti, ar ten yra jūra. Pažadėjau, kad kitą rytą jie mane aplankys.
Mano Ispanija
Tos likusios dienos buvo nuostabios. Rytais su anūkais statydavome smėlio pilis. Po pietų vaikščiojau po senamiesčius, valgiau paeliją, autobusu nuvažiavau į Žironą ir ilgai žiūrėjau į spalvotus namus prie Onyaro upės. Vakarais gėriau kavą savo balkone ir skaičiau knygą. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi tikra turistė.
Paskutinę dieną Vaidas atėjo pas mane vienas. Ilgai sėdėjo balkone, žiūrėjo į jūrą.
„Mama, atsiprašau. Net nepagalvojau. Laura sakė, kad tau taip bus patogiau, o aš nepatikrinau.“
Kitą vasarą jie mane vėl pakvietė. Šįkart su atskiru kambariu. Ir aš pati pasiūliau du vakarus per savaitę pasaugoti vaikus.
Laura su manimi kelias dienas kalbėjo šaltokai. Bet paskutinį vakarą ji pati atnešė man į svečių namus vyno butelį ir pasakė, kad visą gyvenimą matė, kaip jos mama tarnavo visiems ir niekada nieko sau neleido. „Turbūt nesąmoningai tikėjausi to paties iš jūsų“, – prisipažino ji. Tą vakarą mes pirmą kartą kalbėjomės ne kaip anyta ir marti, o kaip dvi moterys.
Kodėl tai svarbu
Seneliai dažnai mielai padeda su anūkais, taip pat ir atostogose. Bet kvietimas į kelionę neturėtų virsti nemokama aukle su sulankstoma lova. Jei planuojate atostogas su vyresniais tėvais, verta iš anksto aptarti, kiek jie norės padėti, kur gyvens ir kiek laisvo laiko turės patys. Tada atostogos bus geros visiems.
Ar jūsų šeimoje seneliai atostogose ilsisi, ar dirba auklėmis?
