Su Romualdu susituokėme, kai man buvo dvidešimt dveji. Keturiasdešimt penkeri metai. Trys vaikai, septyni anūkai, butas Panevėžyje, sodas. Iš šalies atrodė, kad mūsų santuoka pavyzdinė. Romualdas negėrė, nekėlė rankos, visada parnešdavo algą.
Bet per tuos keturiasdešimt penkerius metus jis nė karto manęs nepaklausė, ko noriu aš. Ką valgysime, kur važiuosime, ką pirksime, kaip auklėsime vaikus – visada sprendė jis. Mano nuomonė buvo „moteriški niekai“. Kai norėjau grįžti į darbą po vaikų, jis pasakė, kad „jo žmona nedirbs“. Kai norėjau lankyti dailės kursus, jis pasakė, kad tai „pinigų švaistymas“.
Pensijoje viskas tik paaštrėjo. Jis visą dieną būdavo namie, ir visą dieną aš buvau jo tarnaitė.
Lūžis
Pernai rudenį mirė mano geriausia draugė Dalia. Vėžys, keturi mėnesiai nuo diagnozės. Paskutinį kartą ją lankydama ligoninėje, ji paėmė mano ranką ir pasakė: „Rasa, mes visą gyvenimą laukėm, kada pradėsim gyventi. Nelauk daugiau.“
Po laidotuvių grįžau namo. Romualdas sėdėjo prieš televizorių. Jis net nepakėlė galvos.
„Kodėl vakarienė dar neparuošta?“
Tą vakarą nusprendžiau.
Skyrybų prašymas
Teisininkė, jauna moteris, išklausė mane ir paklausė: „Ar jūs tikra?“ Aš pasakiau, kad niekada gyvenime nebuvau tokia tikra.
Romualdas gavo dokumentus paštu. Jis ilgai juos skaitė, paskui nusijuokė: „Kur tu dėsiesi? Tau šešiasdešimt septyneri. Tu nieko nemoki, niekur nedirbai. Grįši po savaitės.“
Dukra Inga atvažiavo kitą dieną. „Mama, tu ne savo protu. Kokia gėda! Ką žmonės pasakys? Tėtis gi tavęs niekuo neįžeidė!“
Tik jaunėlis sūnus Tadas paskambino ir pasakė: „Mama, jei tau reikia, gali gyventi pas mus.“
Pirmos savaitės po skyrybų buvo keistos. Rytais keldavausi ir nežinodavau, ką daryti. Niekas nereikalavo pusryčių, niekas nekomentavo, kaip išlyginti marškiniai. Vieną rytą supratau, kad jau valandą sėdžiu prie lango su kava ir žiūriu į paukščius. Ir kad man gera. Nuo to ryto pradėjau rašyti dienoraštį. Pirmas įrašas buvo vienas sakinys: „Šiandien niekas manęs nebarė.“
Naujas gyvenimas
Skyrybos truko kelis mėnesius. Butą pardavėme, pasidalijome. Aš nusipirkau mažą vieno kambario butą Panevėžio senamiestyje. Pirmą kartą gyvenime turėjau savo erdvę.
Užsirašiau į senjorų universitetą. Dailės kursai, anglų kalba, žygiai. Ten susipažinau su moterimis, kurios, kaip ir aš, pradėjo gyventi po šešiasdešimties. Viena iš jų, Birutė, kasmet keliauja su grupe senjorų po Europą. Ji pasiūlė prisijungti.
Madeira
Pavasarį su grupe nuskridome į Madeirą. Dešimt dienų. Mes vaikščiojome levadų takais per laurų miškus, kopėme į Pico do Arieiro, kur debesys plaukia po kojomis, valgėme kardžuvę su bananais Funšale. Aš piešiau eskizus kiekvieną vakarą.
Paskutinę dieną nusipirkau atviruką su vaizdu į kalnus. Ir parašiau dukrai.
„Inga, aš esu Madeiroje. Šiandien užlipau į 1 800 metrų aukštį. Man šešiasdešimt aštuoneri, ir aš niekada nesijaučiau tokia gyva. Atleisk, kad nebuvau tokia mama, kokios tu norėjai. Bet aš pagaliau esu tokia moteris, kokia norėjau būti. Myliu tave. Mama.“
Po atviruko
Inga paskambino tą dieną, kai gavo atviruką. Ji verkė. Pasakė, kad pradžioje gėdijosi manęs, o dabar didžiuojasi. Kad kolegės darbe jai pavydi tokios mamos.
Romualdas, kaip girdžiu, gyvena pas sūnų Mantą. Kartais skambina vaikams, klausia, ar aš dar „neatsipeikėjau“. Ne, neatsipeikėjau. Aš pabudau.
Šią vasarą su grupe važiuosime į Škotiją. Jau nusipirkau naujus žygio batus.
Kartais anūkės manęs klausia, ar aš nesigailiu. Ar nebūtų buvę lengviau tiesiog pagyventi iki galo su seneliu. Aš joms atsakau, kad lengviau – taip. Bet gyventi – ne. Penkiasdešimt metų aš buvau kažkieno žmona, mama, šeimininkė. Dabar pirmą kartą esu tiesiog Rasa. Ir ta Rasa, pasirodo, moka piešti, mėgsta kalnus ir juokiasi garsiai.
Ką verta žinoti
Skyrybos vyresniame amžiuje nėra retenybė. Daugeliui tai galimybė pagaliau gyventi pagal save. Prieš priimant sprendimą svarbu pasikonsultuoti su teisininku dėl turto pasidalijimo ir pasirūpinti finansiniu saugumu. O senjorų universitetai, klubai ir kelionių grupės padeda rasti bendraminčių ir naujų draugų.
Ar sutiktumėte, kad gyventi pradėti niekada nevėlu?
Nuotrauka: muffinn from Worcester, UK, CC BY 2.0, Wikimedia Commons
.jpg){kind=link}
