Su kaimyne Janina tame pačiame laiptinės aukšte gyvename jau penkiolika metų. Ji viena, keliauja dažnai: dukra gyvena Airijoje, tad Janina pas ją skrenda kelis kartus per metus, o vasarą dar ir kur nors prie šiltos jūros.
Prieš penkerius metus ji pirmą kartą pasibeldė pas mane su raktais rankoje.
„Nijole, gal galėtum palaistyti mano gėles? Tik dvi savaites. Ir pašto dėžutę ištuštink, kad vagys nepagalvotų, jog niekas negyvena.“
Žinoma, sutikau. Kaimynai juk turi padėti vieni kitiems.
Penkeri metai
Bet tos dvi savaitės tapo tradicija. Kasmet keturis ar penkis kartus. Laistyti reikėjo ne vieną fikusą, o trisdešimt du vazonus: orchidėjas, kurias reikėdavo merkti į vandenį, kaktusus, kurių laistyti negalima, ir citrinmedį, kaprizingą kaip vaikas. Janina paliko man trijų puslapių instrukciją.
Be gėlių dar buvo katė. Paskui pašto siuntiniai. Paskui reikėdavo įleisti meistrą patikrinti dujų skaitiklio. Kartą net vandentiekio avarija naktį: pusę nakties kibirais sėmiau vandenį iš jos virtuvės.
Janina parveždavo lauktuvių: airiško šokolado, magnetuką šaldytuvui, kartą skarelę iš Turkijos. Ir visada sakydavo: „Nijole, tu auksinė. Ką aš be tavęs daryčiau.“
Mano kelionė
Šią vasarą pirmą kartą per daug metų nusprendžiau išvažiuoti ir aš. Su vyru per dešimt metų niekur toliau Palangos nebuvome išvažiavę. Sūnus mums jubiliejaus proga padovanojo kelionę į Madeirą: dešimt dienų, kalnai, takai palei levadas, vandenynas.
Mes neturime nei katės, nei trisdešimt dviejų vazonų. Tik keletą gėlių ir pomidorų daigus balkone. Bet norėjau, kad kas nors palaistytų ir pasižiūrėtų, ar viskas gerai. Natūralu, kad pirmiausia paklausiau Janinos.
Ji mane išklausė, pasimuistė ir pasakė:
„Nijole, žinai, aš tuo metu labai užimta. Ir apskritai man nepatinka eiti į svetimus butus. Atsakomybė didelė. Jei kas nors nutiks, tu dar mane kaltinsi. Paprašyk ko nors kito.“
Stovėjau laiptinėje su raktais rankoje ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
Vakare papasakojau vyrui. Jis nusijuokė ir pasakė, kad dar prieš penkerius metus tai įtarė, tik nenorėjo manęs liūdinti. „Tu visada visiems padedi“, – tarė jis. – „O kai reikia tau, pasirodo, kas yra kas.“ Ilgai sėdėjau balkone tarp savo pomidorų ir galvojau, kiek kartų sakiau „taip“, kai norėjau pasakyti „gal kitą kartą“.
Kiti raktai
Tą pačią dieną pasibeldžiau į butą virš mūsų. Ten prieš pusmetį atsikraustė jauna pora, Paulius ir Ugnė. Buvome tik pasisveikinę laiptinėje ir kelis kartus persimetę žodžiu prie pašto dėžučių.
Ugnė išklausė mane ir nusišypsojo:
„Žinoma! Mes ir taip dažnai būname namie. O pomidorai – mano mėgstamiausi.“
Kai grįžome iš Madeiros, pomidorai buvo raudoni ir sultingi, gėlės žydėjo, o ant stalo gulėjo raštelis: „Laukiam pasakojimų! Paulius ir Ugnė.“ Parvežėme jiems Madeiros vyno ir medaus pyrago. Dabar jie mūsų draugai.
Madeira buvo dar gražesnė, nei tikėjomės. Kopėme takais palei levadas, kur vanduo teka siaurais kanalais per kalnų miškus, žiūrėjome, kaip debesys plaukia žemiau mūsų nuo Pico do Arieiro viršūnės, ir valgėme kardžuvę Funšalo uoste. Kiekvieną vakarą Ugnė atsiųsdavo nuotrauką: „Pomidorai sveikina!“
Janina
Rudenį Janina, kaip visada, pasibeldė su raktais. Ji vėl skrido pas dukrą į Dubliną.
„Nijole, tik dvi savaitės, kaip visada.“
Pažiūrėjau į raktus. Paskui į ją.
„Janina, labai atsiprašau. Bet man nepatinka eiti į svetimus butus. Atsakomybė didelė. Jei kas nors nutiks, tu dar mane kaltinsi.“
Ji pravėrė burną, bet nieko nepasakė. Apsisuko ir nuėjo. Kitą dieną mačiau, kaip į jos butą su kibiru ėjo kažkokia moteris iš gretimo namo. Matyt, susirado pagalbos.
Pauliui ir Ugnei, beje, šią žiemą mes laistysime gėles ir prižiūrėsime jų katiną, kol jie išvyks į Lapiją. Jie jau paliko instrukciją. Vieno puslapio.
Mano raktai dabar kabo Pauliaus ir Ugnės prieškambaryje. O jų – mūsų.
Su Janina dabar tiesiog pasisveikiname laiptinėje. Be pykčio, bet ir be ankstesnio artumo. Kartais pagalvoju, kad turbūt ji net nesuprato, kodėl tada taip atsakiau. O gal suprato iš karto.
Ką ši istorija primena
Kaimynų pagalba prieš atostogas yra graži tradicija: palaistyti gėles, ištuštinti pašto dėžutę, pasižiūrėti, ar viskas tvarkoje. Tačiau ji turi veikti abiem kryptimis. Jei pagalba nuolat teka tik į vieną pusę, verta stabtelėti. Ir prisiminti, kad gerumas nėra pareiga, o mainai.
O jūs ar turite kaimynų, kuriems galite patikėti savo raktus?
