Visi žino pagrindinę Turkijos taisyklę: negerti vandens iš čiaupo. Bet šią taisyklę kartojame tiek metų, kad ji tapo mantru — o tikrus pavojus pamiršome. Turkijoje kasmet apsilanko daugiau nei 55 milijonai turistų. Dauguma grįžta laimingi. Bet tie, kurie grįžta su problemomis, dažniausiai suklupo ne dėl vandens.
Alkoholis, kuris nėra tai, kuo atrodo
Didžioji Britanijos užsienio reikalų ministerija kasmet perspėja: Turkijoje būta apsinuodijimo suklastotu alkoholiu atvejų. Problema ne viešbučiuose su „viskas įskaičiuota” sistema — ten kontrolė griežta. Problema naktiniuose baruose, mažuose klubuose ir gatvės kavinėse kurortiniuose miestuose.
„Draugė užsisakė kokteilį bare Alanijoje,” papasakojo Birutė, kasmet keliaujanti į Turkiją. „Kitą rytą negalėjo atsistoti — ir tai ne nuo kiekio. Vienas kokteilių.”
Taisyklė paprasta: gerti tik licencijuotose vietose. Jei baras atrodo per pigiai — tikriausiai yra priežastis.
Taksi spąstai
Stambule neoficialūs taksi vairuotojai — paplitęs reiškinys. Scenarijus klasikinis: vairuotojas siūlo „fiksuotą” kainą vietoj skaitiklio. Kaina visada dviguba ar triguba.
„Pirmą kartą Stambule sumokėjau 40 eurų už kelionę, kuri turėjo kainuoti 12,” ramiai pasakė Birutė. „Dabar naudoju tik BiTaksi programėlę. Kaip Bolt — bet turkišką.”
Kitas triukas — vairuotojas sako, kad skaitiklis sugedęs. Tokiu atveju geriau išlipti ir palaukti kito taksi. Arba tiesiog naudoti programėlę nuo pat pradžios.
Trečias scenarijus — „ilgas kelias.” Vairuotojas vežasi aplinkkeliais, kol skaitiklis rodys dvigubą sumą. Jei nežinai miesto — net nepastebėsi. Todėl prieš sėdant į taksi verta pasitikrinti maršrutą telefone ir maždaug žinoti, kiek kelionė turėtų kainuoti. Google Maps rodo atstumus, „BiTaksi” rodo kainas.
Draugiškumo spąstai
Stambulo turistinėse zonose — ypač Sultanahmet rajone ir prie Taksim aikštės — galima sutikti labai draugiškus vietinius. Užkalbina, klausia, iš kur esate, siūlo arbatos. Scenarijus dažniausiai baigiasi kilimų parduotuvėje arba restorane su kosmiškomis kainomis.
„Vyriškis pakvietė mus į „šeimos restoranėlį”,” papasakojo Birutė. „Sąskaita buvo 200 eurų dviem. Meniu kainos — tik lenkų kalba su arabų šriftu. Nieko nesupratome.”
Tai nėra pavojus gyvybei. Tai pavojus piniginei. Ir reputacijai — nes grįžęs namuose pasakoji ne apie Aja Sofiją, o apie tai, kaip tave apgavo.
Batų valytojas — dar viena klasika. Praeidamas pro šalį, vyriškis „netyčia” numeta šepetį. Pakeli, grąžini — ir jis iš dėkingumo siūlo nemokamai nublizginti batus. Po minutės — sąskaita. Jei kas nors gatvėje siūlo tau nemokamą paslaugą — ji niekada nėra nemokama.
Turgaus derybų iliuzija
Didysis turgus Stambule — patirtis, kurią verta turėti. Bet reikia žinoti taisykles. Pradinė kaina — beveik visada dvigubai per didelė. Derėtis normalu ir netgi laukiama. Tačiau yra riba — jei pardavėjas sumažina kainą per greitai ir per daug, prekė tikriausiai nėra tai, kuo atrodo.
Suklastoti odiniai dirbiniai, netikri firminiai ženklai, prieskoniai su priedais — visa tai egzistuoja. Pirkti padirbtas prekes Turkijoje techniškai nelegalu. Baudos realios, nors turistams taikomos retai.
„Aš nupirkau „odinę” rankinę už trisdešimt eurų,” nusijuokė Birutė. „Po dviejų savaičių oda pradėjo lupti. Bet tai buvo gera pamoka — ir dabar visada klausiu ne „kiek kainuoja?”, o „iš ko pagaminta?”.”
Prieskoniai — atskira tema. Didžiojo turgaus prieskonių pardavėjai moka pasakoti istorijas ir leisti uostyti. Kokybė kai kur tikrai gera. Bet turistiniuose taškuose prieskoniai dažnai sumaišyti su pigesniais milteliais. Geriau pirkti šalia turgaus esančiose mažesnėse krautuvėlėse, kur apsipirkinėja vietiniai.
Viena taisyklė, kuri galioja visur
Turkija yra puiki šalis kelionėms. Saugi, svetinga, kupina istorijos ir kvapų. Bet kaip ir bet kurioje populiarioje kryptyje, turistų srautas traukia ir tuos, kurie iš jo nori pasipelnyti.
Ar prieš kiekvieną pirkimą ar paslaugą sustojate ir pagalvojate — ar tai vyksta mano sąlygomis, ar kažkieno kito? Jei taip — Turkija jums bus fantastinė. Jei ne — gali būti brangi pamoka, kuri kainuos daugiau nei pati kelionė.
Birutė grįžta į Turkiją kasmet. „Bet dabar važiuoju kaip vietinė,” nusijuokė ji. „Su programėle, be taksi skaitiklio ir su savo kaina galvoje.”
