Apie Japoniją svajojau nuo paauglystės. Kai buvau penkiolikos, perskaičiau knygą apie sakuras ir šventyklas Kiote. Nuo tada svajojau ten nuvažiuoti. Kai buvau jauna – nebuvo pinigų. Paskui vaikai, paskola, remontai.
Prieš penkerius metus, kai vaikai jau buvo suaugę, atsidariau atskirą taupomąją sąskaitą. Kas mėnesį po šimtą penkiasdešimt eurų. Pavadinau ją „Kiotas“. Vyras Vidmantas žinojo. Jis juokdavosi: „Kas tau ta Japonija, Palanga arčiau.“
Šiemet ten jau buvo devyni tūkstančiai. Užteko kelionei su grupe pavasarį, per sakurų žydėjimą.
Svečias
Spalį pas mus savaitei atvažiavo anyta Janina. Ji gyvena kaime prie Biržų ir kartais atvažiuoja pas sūnų „į miestą“.
Vieną naktį pabudau, kad atsigerčiau vandens. Virtuvėje degė šviesa. Vidmantas su mama sėdėjo prie stalo. Jie kalbėjo tyliai, bet durys buvo praviros.
„…devyni tūkstančiai, mama. Ji vis tiek tą Japoniją atidės. Ji visada atideda. O tau stogą reikia keisti. Penki tūkstančiai stogui, du – Andriaus mašinai, likusius pasidėsim.“
„O ji sutiks?“
„Aš jai pasakysiu, kad tai šeimos reikalas. Ji supras. Ji visada supranta.“
Tyli naktis
Grįžau į lovą ir nemiegojau iki ryto. Andrius – jo brolis. Mašina – jo brolio, kuris trečią kartą per penkerius metus „laikinai“ neturi darbo. Stogas – anytos namo, kurį, kaip žinojau, buvo galima suremontuoti iš pinigų, gautų pardavus jos žemę prieš metus.
O mano svajonė – „ji vis tiek atidės“.
Ir jis buvo teisus. Aš visada atidėdavau. Visada supratau. Visada pirma galvodavau apie kitus.
Gulėdama tamsoje prisiminiau visus tuos kartus, kai Vidmantas sakydavo „ji supras“. Kai jo brolis gyveno pas mus pusmetį. Kai mūsų atostogų pinigai nukeliavo jo mamos dantims. Kai mano gimtadienio vakarienė buvo perkelta, nes jo draugui reikėjo pagalbos kraustantis. Kiekvieną kartą aš supratau. Ir kiekvieną kartą mano supratimas buvo tarsi kvietimas daryti tą patį dar kartą.
Rytas
Ryte, kol jie dar miegojo, atsidariau banko programėlę. Sąskaita „Kiotas“ buvo mano vardu, bet Vidmantas, pasirodo, turėjo prieigą: aš kadaise jam ją suteikiau, kai sirgau ir negalėjau pati mokėti sąskaitų. Pašalinau jo prieigą.
Tada atsidariau kelionių agentūros svetainę. Grupinė kelionė į Japoniją, balandžio pradžia. Tokijas, Kiotas, Nara, Fudzi. Dvylika dienų. Aštuoni tūkstančiai šeši šimtai. Nupirkau.
Patvirtinimą išsispausdinau ir padėjau ant virtuvės stalo. Ten, kur jie naktį dalijosi mano pinigus.
Pusryčiai
Vidmantas atėjo į virtuvę pirmas. Pamatė lapą. Perskaitė. Jo veidas pasikeitė.
„Tu… tu jau nupirkai?“
„Taip“, – atsakiau. – „Šiandien naktį nusprendžiau, kad nebeatidėsiu.“
Jis suprato, kad aš girdėjau. Bandė aiškinti, kad tai buvo „tik idėja“, kad jis būtų manęs paklausęs, kad mama tikrai neturi pinigų stogui.
„Vidmantai, mano santaupos – ne šeimos fondas. Jei tavo mamai reikia stogo, padėkime kartu, iš bendrų pinigų, aptarę. Bet ne iš mano svajonės.“
Anyta tą dieną išvažiavo anksčiau. Atsisveikindama ji pasakė: „Aš nežinojau, kad tai tavo pinigai kelionei. Jis man sakė, kad tai jūsų bendri.“
Japonija
Balandį aš stovėjau Kiote, prie Kijomizu šventyklos, ir žiūrėjau į sakurų debesis. Penkiolikmetė mergaitė manyje verkė iš laimės. Nara gatvėse elniai lenkėsi man už sausainius. Tokijuje stovėjau Šibujos sankryžoje tarp tūkstančių žmonių ir jaučiausi visiškai laisva.
Vidmantas kiekvieną dieną rašė žinutes. Klausė, kaip man sekasi. Siuntė širdeles.
Kai grįžau, ant stalo gulėjo vokas. Jame buvo jo santaupos – du tūkstančiai – ir raštelis: „Mamos stogui. Iš manęs. Atsiprašau.“
Grupėje Japonijoje buvo dar viena moteris iš Lietuvos, Gražina, šešiasdešimt dvejų. Ji irgi ilgai taupė šiai kelionei ir irgi jai buvo pasakyta, kad tai „pinigų švaistymas“. Vieną vakarą Kiote, sėdėdamos ant šventyklos laiptų, mes abi pakėlėme po puodelį žaliosios arbatos ir sudavėme jais kaip taurėmis. „Už atidėtas svajones, kurios pagaliau išsipildė“, – pasakė ji. Mes dabar susirašinėjame kas savaitę.
Ką verta žinoti
Asmeninės santaupos, net ir santuokoje, gali būti skirtos konkrečiam tikslui, ir sutuoktinis turėtų tai gerbti. Prieigos prie sąskaitų suteikimą verta peržiūrėti, ypač jei ji buvo suteikta laikinai. O svajonės, kurias atidedame dešimtmečius, neturi likti atidėtos amžinai.
Ar būtumėte pasielgusi taip pat?
Nuotrauka: Basile Morin, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons
