Lėktuvas nusileidžia, autobusas paima turistus prie terminalo ir veža tiesiai į viešbutį Kemere, Sidėje ar Alanijoje. Pro langą prabėga didmiesčio daugiaaukščiai, sankryžos ir eismo kamščiai. Daugumai lietuvių tai ir yra viskas, ką jie pamato iš šio miesto. O veltui.
Ukrainos portalas „Obozrevatel“, remdamasis Lenkijos leidiniu „Interia Styl“, šį miestą pavadino idealiu turistams ir priminė legendą, pagal kurią jis buvo įkurtas vietoje, kurią senovėje laikė rojumi žemėje. Kalbama apie Antaliją – tą pačią, į kurią kasmet skrenda tūkstančiai lietuvių, bet kurią dauguma mato tik pro autobuso langą.
Karalius ieškojo rojaus – ir rado
Antalija yra vienas didžiausių Turkijos miestų. Ją 159 metais prieš mūsų erą įkūrė Pergamo karalius Atalas II. Pasak vietos legendos, valdovas liepė savo pavaldiniams surasti būsimam miestui tikrą „rojų žemėje“. Šiuolaikiniai turistai, geriau susipažinę su miestu, dažnai sutinka, kad legenda nėra visai be pagrindo.
Miestas dėl savo padėties dažnai vadinamas „vartais į Viduržemio jūrą“. Pasak leidinio, didžiulis vietos oro uostas per parą pajėgus aptarnauti daugiau nei 200 tūkstančių keleivių.
Vartai, už kurių prasideda kitas pasaulis
Svarbiausia miesto pažintis prasideda nuo Hadriano vartų. Ši triumfo arka buvo pastatyta 130 metais Romos imperatoriaus Hadriano garbei. Ją sudaro trys gausiai dekoruotos arkos, o visas statinys, išskyrus kolonas, iškaltas iš balto marmuro.
Įdomiausia detalė slypi po kojomis: akmeniniame grindinyje iki šiol matyti gilios senovinių vežimų vėžės. Tai akimirksniu perkelia į Romos laikus.
Perėjimas per vartus kuria beveik fizinį teleportacijos jausmą. Už nugaros lieka triukšmingas šiuolaikinis prospektas su aukštais pastatais, o priekyje atsiveria visai kitokios atmosferos kvartalas.
Kaleiči – senamiestis, kuriame sustojo laikas
Už vartų prasideda Kaleiči – istorinis Antalijos senamiestis. Tai siaurų grįstų gatvelių labirintas su kruopščiai restauruotais osmanų laikų namais. Čia gausu mažyčių kavinių ir parduotuvėlių, kurių šeimininkai mielai pavaišina stikline tradicinės arbatos.
Senamiestyje veikia ir jaukūs butiko viešbučiai. Nepaisant nedidelių erdvių, daugelio jų kiemuose šeimininkai randa vietos net baseinams.
Geriausias būdas pažinti Kaleiči – lėtas pasivaikščiojimas be aiškaus plano. Senamiestis kupinas lankytinų vietų, todėl net klaidžiojant be maršruto vis tiek atsidursite įdomiausiose vietose.
Pakeliui į akis kris Yivli minaretas – XIII amžiaus raudonų plytų bokštas su vagomis, matomas beveik iš bet kurios miesto vietos. Taip pat neįmanoma nepastebėti Hıdırlık bokšto, kuris romėnų laikais tarnavo kaip stebėjimo punktas ir švyturys. O Kesik, arba „Nulaužtasis“ minaretas, per savo istoriją spėjo būti ir pagonių šventykla, ir Bizantijos bažnyčia, ir mečetė.
Senasis uostas ir nemokamos apžvalgos aikštelės
Neatsiejama Kaleiči dalis yra senasis uostas, prisiglaudęs prie stačių uolų papėdės. Kadaise jis buvo svarbus Viduržemio jūros prekybos mazgas, iš kurio plukdyti šilkai ir prieskoniai. Šiandien čia ramiai siūbuoja jachtos ir ekskursijų laivai.
Apžiūrėjus architektūrą, verta pakilti aukščiau. Ir tai visiškai nemokama. Nuo uosto pusės galima pakilti į stiklinę apžvalgos aikštelę Respublikos aikštėje. Be laiptų, pavargusiems keliautojams veikia nemokamas liftas. Iš viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į Yivli minaretą ir čerpių stogus, kontrastuojančius su turkio spalvos vandeniu.
Dar viena puiki vieta nuotraukoms – Karaalioğlu parkas. Tai mėgstama vietinių žalioji zona, kurioje jie slepiasi nuo kaitros. Pakrantės alėja veda pro apžvalgos aikšteles su vaizdu į jūrą, Tauro kalnų virtinę ir didingus skardžius.
Patarimas, kurio nerasite kelionių kataloguose
Planuojant kelionę į centrą tiesiai iš oro uosto penktadienio vakarą, reikia pasiruošti intensyviam eismui ir kamščiams – tai piko metas. Tačiau sekmadienio rytą miestas atrodo visai kitaip: net tokiame dinamiškame didmiestyje gyvenimas kartais sulėtėja. Kelionė savaitgalio rytą trunka neilgai ir leidžia be trukdžių pasiekti Hadriano vartus.
Ką žinoti lietuviams
Antalijos regionas – viena populiariausių lietuvių atostogų krypčių. Užsakomieji skrydžiai iš Lietuvos skraidina tūkstančius poilsiautojų, tačiau dauguma iš oro uosto iškart važiuoja į kurortus.
Pirma, jei atostogaujate Lara ar Kundu rajonuose, iki senamiesčio – vos pusvalandis kelio. Iš Kemero ar Belek kelionė ilgesnė, tačiau vienos dienos išvyka visiškai įmanoma.
Antra, į Kaleiči nebūtina važiuoti su brangia ekskursija. Galima nuvykti taksi, viešuoju transportu ar tramvajumi, o senamiestį apžiūrėti savarankiškai.
Trečia, verta pagalvoti apie kelionės pradžią ar pabaigą mieste. Viena ar dvi naktys butiko viešbutyje Kaleiči leis pamatyti Antaliją vakare, kai senamiesčio gatvelės nušvinta žibintais, o restoranuose prie uosto pradeda groti muzika.
Ketvirta, nepraleiskite Diudeno krioklių, kurie Lara rajone krenta tiesiai į jūrą nuo uolų. Tai vienas įspūdingiausių miesto vaizdų, kurį galima pamatyti visiškai nemokamai.
Penkta, rudenį ir pavasarį miestas ypač malonus: karštis atslūgsta, o pasivaikščiojimai tampa malonumu, ne išbandymu.
Kitą kartą, kai autobusas lėtai rieda pro Antalijos daugiaaukščius, prisiminkite: už jų slepiasi miestas, kurį prieš du tūkstantmečius karalius rinkosi kaip rojų.
